Original subtitles

subtitrai.net

– Už durų sklinda raminantys garsai.

Dėl susidūrimų su žmonėmis,

visame pasaulyje kasmet našlaičiais lieka tūkstančiai rudųjų lokių jauniklių.

Tikėjausi, kad bus didesni.

Laimė, egzistuoja nuostabi vieta, kur tokiems lokiukams suteikiamas antras šansas.

Aš ‒ Gordonas Buchananas.

reabilituoti ir į laisvę grąžinti 6 našlaičius.

Jam puikiai sekasi!

Jaunikliai auga kaip ant mielių. Jie pasikeitė neatpažįstamai.

Atėjo metas mažyliams pirmąkart patirti, ką reiškia laukymė.

Milžiniškas žingsnis.

Jiems reikia išmokti būti laukiniais lokiais.

To išmokyti turime vos 10 sav.

Belieka viltis, kad lokiukai išgyvens.

Ar našlaičiai bus paleisti į laisvę?

Viskas motiną praradusio mažylio nenaudai.

– Vasarį prisijungiau prie sutuoktinių komandos

ir visame pasaulyje garsių lokiukų reabilitacijos ekspertų – Katios ir Sergejaus Pažetnovų.

– Išgelbėti 6 mažiau už cukraus maišą sveriantys lokiukai.

– Paša su Slava rasti įmesti į šiukšlių konteinerį prie Maskvos.

Įtariama, kad jų motiną nužudė brakonieriai.

– Tolia su Tioma rasti dėžėje prie veterinarijos klinikos.

– O Ženią su Žora perdavė jų mamą netyčia nubaidę medkirčiai.

Pažetnovai sukūrė išskirtinę 3 etapų reabilitacijos sistemą,

padedančią lokiukams savarankiškais tapti gerokai greičiau.

Pirmame etape jaunikliai laikomi guolį atstojančioje troboje.

Pulkelio vadu tapo stambiausias, Žora, o vienam mažyliui iškilo bėdų.

Mažiausias našlaitis Paša nustojo vaikščioti.

Išsiskėtė tarsi jūrų žvaigždė.

Galų gale Pašos kojytės pasveiko ir mažyliai perėjo į antrą etapą ‒ beveik 1 ha ploto aptvarą.

Čia jie gali saugiai tyrinėti aplinką.

Jiems liko vos 10 sav. pasiruošti trečiam etapui,

kai bus perkelti ir paleisti į bekraštes laukymes.

Jaunikliams būtina išsiugdyti svarbiausius išlikimo įgūdžius

ir priaugti nemažai svorio, kad išgyventų žiemą.

Jei nepavyks, jiems gresia visą likusį gyvenimą praleisti nelaisvėje.

– Rugpjūtis. 15 oC šilčiau nei tada, kai buvo rasti jaunikliai.

Reabilitacijos centras dabar 16 val. skendi dienos šviesoje.

Pastaruosius 2 mėn. našlaičiams ėdesį nešame į aptvarą, stengdamiesi likti nepastebėti.

Labai jaudinuosi, nes žinau, ar bent jau tikiuosi,

kad kažkur šioje miško dalyje šmirinėja 6 lokiukai.

Girdžiu jų skleidžiamus garsus.

Nekantrauju pamatyti, kaip jie ūgtelėjo.

Ši diena viena svarbiausių jauniklių gyvenime.

Jie pirmąkart patirs už aptvaro kunkuliuojantį laukinį pasaulį.

Tačiau prieš tai turime įsitikinti, kad jiems viskas gerai.

Įsitaisysiu čia. Sėdėsiu ir lauksiu.

Sergejus lokiukus reabilituoja jau 20 m.

Jis prašo šnabždėti, kad jaunikliai nepriprastų prie žmonių balsų.

Jie netoliese, girdžiu, bet dar nematau.

Atbėga.

Lyg būrelis ryte į mokyklą traukiančių mokinukų.

Džiugu regėti, kokie jie sveiki, stambūs ir stiprūs.

Tik perkelti į aptvarą, mažiai buvo baikštūs ir nelinkę tyrinėti, o dabar jaučiasi kaip namie.

Paša, šviesiausias jauniklis, tebėra silpniausias ir mažiausias.

– Baiminamės, kad laisvėje jis gali neišgyventi.

Stambiausias ir tamsiausias Žora išlieka vadu.

– Kai Žora buvo mažas, galėjau nesunkiai pakelti.

Tačiau dabar jo neliečiu, kad būtų savarankiškas.

Lokiukai ant manęs nesikabaroja, kaip anksčiau. Ir gerai, žinant, kiek sveria.

Jie priartėjo per arti.

Žora trykšta pasitikėjimu, tad mėgsta bandyti laimę.

Tam, kad išgyventų laisvėje, jis turi išsiugdyti baimę žmonėms.

Jiems negalima prie manęs jaustis jaukiai.

Reikia kažkaip nubaidyti.

Gerai.

Aptvare našlaičiai visko neišmoks, todėl atėjo laikas juos išleisti.

Tokio amžiaus laukinis lokiukas su motina per dieną nukeliauja iki 20 km.

– Pažetnovai prie aptvaro įrengė mokymosi zoną.

Joje našlaičiai galės toliau ugdytis svarbiausius išlikimo įgūdžius.

Mažyliai turi išmokti plaukti, rasti slaptą laukinių avižų lauką ir po medžiais užkastų gilių.

Atlikę šiuos išbandymus, bus išleisti į platųjį pasaulį.

Šiandien jie pirmąkart susidurs su laukine gamta.

Įrengsiu kelias vaizdo kameras prie vartų,

pro kuriuos jie išeis tyrinėti už aptvaro plytinčio miško.

Lokiukams šie vartai yra durys į išorinį pasaulį.

Šioje pusėje – visiška laisvė.

Jaunikliams peržengti slenkstį – svarbus įvykis. Už jo prasideda laisvė.

Mokymosi zonoje tyko daug pavojų.

Mažylius gali užpulti suaugę savo teritorijas ginantys lokiai,

sumedžioti vilkų gaujos arba jie gali pasiklydę neberasti kelio atgal į saugų aptvarą.

Sustačiau nuotolines vaizdo kameras, kad išvystume, kuris išdrįs žengti pirmą žingsnį.

Prie tvoros prasideda sambrūzdis. Vienas netoliese.

Pažiūrėkime, ką darys.

Neturėdami vadovaujančios motinos, jaunikliai veikia drauge, sekdami vadą.

Jei jie išsiskirs, tikimybė išgyventi sumažės.

Atrodo, Žora nusiteikęs ryžtingai. Jis artinasi ir jau stovi per 1 m nuo vartų.

Pirmasis išbėga Žora.

Matyti, kad likusieji nerimauja, bet jei vienas išėjo, jo pavyzdžiu, turbūt, paseks ir kiti.

Kažkuris kairėje.

Jauniklių pora žengia koja kojon.

Antras išskuba Žoros broliukas Ženia.

Paskui jį kitas ir dar vienas. Primena procesiją. Jie labai atsargūs.

Aptvarą palieka visi, paskutinis lieka mažasis Paša.

Vos tik išskuodus vadui, įkandin pasileido visas būrys.

Pirmą kartą gyvenime jaunikliai liko vieni už saugaus aptvaro.

Tačiau vartai lieka atverti.

Tikimės, kad grįš, nors garantijų nėra.

Katia, Sergejus ir Vasilijus Pažetnovai per pastaruosius 20 m išgelbėjo per 200 našlaičių.

Šeima supranta, kad nors šis žingsnis mažyliams pavojingas, jis būtinas.

Ar yra buvę, kad išbėgęs lokiukas taip ir nebegrįžo?

– Gali būti, kad jie dings.

Mažylius gali išgąsdinti laukinis lokys arba kokie neįprasti garsai.

Jie gali pabūgti ir nebegrįžti. Tai įmanoma.

– Vadinasi, jie gali pasiklysti? – Žinoma. Yra buvę, kad išbėgo ir nebegrįžo.

– Kaip galima nesijaudinti? – Ypač man labai neramu.

– Miške jauniklius sekti sunku, bet gal man pavyks juos slapčia stebėti.

Kur mažyliai? Kurgi jie?

Nežinome, kur jie šiuo metu yra iš aptvaro išėję lokiukai. Toli nueiti negalėjo.

Pakelsiu droną, gal žvelgiant iš viršaus pavyks nustatyti, kur klajoja našlaičiai.

Vietovė atsiveria kitu kampu.

Pasuksiu, nes, manau, kad lokiukai kažkur toje pusėje.

Miškas didžiulis, nesibaigiantys žalios teritorijos plotai.

Milžiniška vietovė turėtų išgąsdinti mažylius.

Juos rasti sunku netgi žvelgiant iš viršaus.

Vietų, kuriose jaunikliai galėtų būti, galybė.

Belieka laukti, viliantis, kad jie grįš į aptvarą.

Lokiukų nematėme jau ilgiau nei parą.

Jie pirmąsyk vieni nakvojo miške.

Sergejaus sūnus Vasilijus sugalvojo, kaip juos rasti.

Labas rytas, Vasilijau.

– Labas rytas. – Kaip gyvuoji?

– Gerai, o tu? – Gerai. Gerai.

Vasilijus siūlo, užuot jauniklių ieškojus miške, bandyti privilioti laukiniais obuoliais.

Vienas maišas sveria kokius 40 kg.

Paprastai lokiai ėda lašišą, mėsą,

bet šioje Rusijos dalyje jie minta beveik vien augalais ir vaisiais.

Mėsa sudaro mažą jų raciono dalį.

Pakrauta, galima važiuoti.

Lokio uoslė 7000 kartų geresnė už mūsų.

Jis užuodžia daugiau nei už 30 km nokstančius obuolius.

Lokiukai grįžo.

Visi 6.

Obuoliai skleidžia labai saldų, aitrų kvapą, nuo kurio man darosi bloga,

bet lepečkojai dėl jo kraustosi iš proto.

Palengvėjo, kad jie drauge ir saugūs.

Obuolius šlamščia visi, išskyrus mažąjį Pašą, kuris dar kiek prisibijo

Turime akylai jį stebėti, nes dėl mažo svorio jauniklis gali neišgyventi.

Šiuo metų laiku lokiams prasideda hiperfagija. Jie ryja tiek, kiek telpa,

Per 5 mėn. trunkantį žiemos miegą lokiai guoliuose būna be ėdesio.

Dėl stingdančio šalčio jie net miegodami per dieną sudegina 1000 cal.

Jei nesvers bent 40 kg, našlaičiai žiemos gali ir neištempti.

Per savaitę jie turi priaugti po 2 kg riebalų.

– Rugsėjis.

Dienomis vis vėsiau, temperatūra apie 20 oC.

Jaunikliams dabar 7 mėn.

Jie kasdien grįžta ir vėl palieka aptvarą, sukardami iki 15 km per dieną.

Iki galutinio paleidimo liko vos 5 sav.

Jiems dar daug ko reikia išmokti.

Paša vis dar atsilieka.

Jis visada buvo silpniausias, nuo pat atsiradimo turėjo bėdų su kojytėmis,

bet po truputį pradeda vytis kitus.

Kad laisvėje rastų užtektinai ėdesio, našlaičiams reikia išmokti svarbaus naujo keliavimo būdo.

Metas juos išmokyti plaukti.

Sergejus jauniklius vesis į vietas, prie kurių jiems reikia priprasti ir pažinti,

nes ten gausu kitokio ėdesio ‒ prie upių ir ežerų, kuriuos galės perplaukti.

Kad nufilmuotume, kaip viskas vyks, prie Sergejaus pritvirtinome vaizdo kamerą. Sėkmės.

Sergejus atstos motiną lokę.

Mėgdžiodamas lokių klaksėjimą liežuviu, Sergejus jiems vadovauja.

Įprastai lokiukai plaukti išmoksta iš motinų. Tačiau jie turės išmokti patys.

Mums pavyks.

Tokio amžiaus laukiniai lokiai jau būtų įgudę plaukikai.

Po žiemos pradėjus tirpti ežerų ir upių ledui,

ką tik su motina iš urvo išlindusiam lokiukui perplaukti vandens telkinį yra gyvenimo dalis;

dar visai mažučius lokiukus motina saugiai plukdosi ant nugaros,

mažyliams kol kas mokėti plaukti nebūtina. Šie jaunikliai praleido didelę mokymosi dalį.

Bandysiu našlaičius paskatinti.

Ant šio laivelio pritaisysiu vaizdo kamerą. Tikėkimės, kad priartės prie pat lokiukų.

Kol kas būrys pulti į vandenį neskuba.

Pažiūrėkime, gal juos sugundys laivelis.

Įprastai narsiausias jauniklis Žora vandens, atrodo, bijo.

Nors to visiškai nesitikėjome, pirmas įbrenda Paša.

Kol kas tik slidinėja purve, bet neplaukioja.

Laivelis suvilios įbristi giliau, tada ir pamatysime, kaip jiems sekasi.

Plaukti mokės visi, tik sužinosime, ar gerai.

Deja, mano planas mažylius priversti plaukti neišdegė.

Vos tik laivelį paleidžiu atgaline eiga, atgal pasileidžia ir Paša.

Kol kas jie tik pliuškenasi, bet mus domina ne tai.

Lokiukai turi išeiti iš komforto zonos. Pliuškenimasis tik kūdikiams.

Galų gale Žora niurkteli.

Vis dėlto giliausiai braido Paša.

Tai viltingas jo augančio pasitikėjimo ženklas.

Palikti mokymosi zoną jie turės vos po 4 sav.

Laisvėje kitos kartu vaikštančios lokiukų šešeriukės nerastum. Jie virto šeima.

Būdami kartu, našlaičiai yra saugūs ir toliau vienas iš kito mokosi.

Sulaukę 8 mėn., jaunikliai pradeda panašėti į suaugusius lokius:

ilgėja nosys ir auga išskirtinė, tik lokiams būdinga kupra.

Ji rodo, kad tvirtėja kasti skirti pečių raumenys.

Mano kitas tikslas ‒ parodyti, ko ieškoti dirvožemyje.

Kišenėje turiu gardžių gilių,

kurios bus lokiukų, jei šie šiek tiek pasistengs.

Laisvėje jiems teks dažnai rausti žemę, o jų rausiančių dar nesu matęs.

Mačiau kaip laipioja, ieškosi ėdesio, o štai kaip kasa – ne.

Išsiaiškinsiu, kaip našlaičiai geba rausti žemę.

Tikrindamas jų uoslę, giles užkasiu 0,5 m gylyje.

Turiu savo akimis pamatyti, ar lokiukai ras tai, kas neskleidžia stipraus kvapo.

Jokio kvapo.

Netikiu, kad jas ras.

Prasidėjus rudeniui, gilės yra svarbus riebalų šaltinis.

Kelias pabersiu ant viršaus, gal kiek pagelbės.

Duobutę apkaišysiu lapais.

Pažiūrėsim, ką sugeba.

Pirmas prie užkasto lobio pasirodo Paša.

Ant žemės numestas giles jis randa, bet svarbiausia, ar atkas kitas.

Rodos, užuodė.

Vos dviejose gilėse kalorijų tiek, kiek viename obuolyje.

O jie tikrai susidomėjo.

Su amžiumi lokių nagai tiesėja, todėl jie puikiai rausia ir kasa.

Suprato, kad kuo giliau kas, tuo daugiau ras ėdesio.

Aukso puodą susižėrė Paša.

Visiems gali neužtekti.

Žora savo brangias giles saugo nuo brolio Ženios.

Kilus sumaiščiai, mažasis Paša paliekamas nuošaly.

Tačiau lokiukai netrukus susitaiko.

Taip jie užtvirtina draugystę.

Galop nosys visus grąžina prie gilių.

Didžiausią vaidmenį atlieka instinktai: ką nors užuodęs lokiukas aiškinasi, ar tai valgoma.

Paprastai, to jie išmoksta iš kitų ‒ stebėdami, ką daro mama, sužino, ką ėsti saugu.

Šiems jaunikliams tenka kliautis vien savo instinktais,

todėl svarbu sudaryti kuo daugiau progų jiems įsijungti.

Kad išleistume, lokiukai turės sverti mažiausiai 40 kg.

Jiems reikia susirasti riebalais gausiai praturtinto ėdesio.

Pūvančiuose rąstuose daug sultingų lervų ‒ jei tik išmoks jas pasiekti.

Mažylius išbandysime skaniu suskystintų žuvų žarnų kokteiliu.

Mediena gana minkšta. Šis lokių eliksyras įsigers į patį rąsto vidurį. Gerai. Turėtų užtekti.

Tikėkimės, juos privilios baisi smarvė.

Štai ir jie.

Dievulėliau, ji – lyg kelią namo rodantis švyturys.

Sėkmingai darbuojasi nagais, rąstą be jokio vargo versdami šipuliais.

Dėl aštrių nagų ir galingų letenų, iš rąsto nieko neliks.

Lervos minta pūvančia rąstų mediena. Tik gal kiek persistengiau su žuvų žarnomis.

Neįtikima. Ką jie, po galais, daro?

Ne tiek drasko rąstus, kiek į juos trinasi.

Negaliu patikėti...

Tas lokiukas apimtas visiškos ekstazės.

Dėl šio kvapo jis pametė galvą.

Rudieji lokiai, kai gali, minta maita,

tad, panašu, kad gendančios žuvies tvaikas jauniklius įaudrino.

Stebėdamas juos tokiose situacijose, pagalvoji, kad būti lokiu visai smagu.

Bastaisi sau miške ir be didelių pastangų randi puotai nuklotą stalą.

Kartais jiems gyventi lengva.

Džiugu matyti, kaip tuo mėgaujasi visi jaunikliai.

Gyvenime ne vien sunkumai ir pavojai,

kartais gali papramogauti

ir pasimėgauti tuo, kad esi lokys.

– Spalis.

Naktimis jau šąla.

Jaunikliams beveik 9 mėn.

Po 1 sav. juos planuojame paleisti į laisvę, bet tik tada, jei pasieks reikalingą svorį.

Viso gyvenimo praleisti mokymo zonoje našlaičiai negali, ten jiems pristigtų ėdesio.

Jaunikliams turime rasti saugią vietą kitur.

– Kiekvienai broliukų porai parinkome dideles laukymes

už kelių valandų kelio automobiliu nuo lokių reabilitacijos centro.

Jose, tikėkimės, praleis visą gyvenimą.

Šiandien Sergejus paskutinįkart vedasi lokiukus pasivaikščioti.

Spalį miške mąžta jauniklių ėdamų vaisių, riešutų ir vabzdžių.

O juk jiems dar reikia auginti svorį žiemos miegui.

Sergejus našlaičius vedasi prie rudenį kaloringiausio ėdesio.

Laukinėse avižose gausu kilogramus auginančių angliavandenių.

Paskutinė proga mažajam Pašai pastambėti. Jei to nepadarys, šiemet jo išleisti negalėsime.

Šios pievos lokiukams tarsi namai, bet atviroje vietoje būtina likti budriems.

Žora juos veda prie medžių.

Džiugu matyti, kaip per pastarąsias 10 sav.

patobulėjo jauniklių išlikimo instinktai ir gebėjimai.

Rytoj našlaičių laukia paskutinis išbandymas.

Išaušo svarbiausia diena jauniklių gyvenime.

Jei jie nesvers bent 40 kg, žiemos neišgyvens, todėl jų į laisvę negrąžinsime.

Paša visada buvo mažiausias. Jaudinuosi dėl jo.

Į galutinę paleidimo vietą našlaičius gabensime tik tada, jei pasieks reikiamą svorį.

Numalšinti stresui, Sergejus paruošia strėlytę su raminamaisiais.

Eigą stebės veterinaras.

– Visą šį laiką, kai svečiuojuosi čia,

žengta daug žingsnelių, o šiandien – paskutinis didysis žingsnis.

Jauniklius sugauti ir pasverti galima tik suleidus raminamųjų.

Atrodo žiauru, bet nustoti pasitikėti žmonėmis išeis tik į gera ‒

tai būtina, kad laukinis lokys išgyventų.

Taikliai. Pirmą strėliukę įšovėme Žorai. Strėlytė pasiekė tikslą.

Vaistai suveikia po kelių minučių.

Žora atsigaus maždaug po 30 min.

Dieve, koks sunkus. Kuo galiu padėti?

Paskutinįkart Žorą kilnojau prieš 5 mėn.

Skirtumas didžiulis, tik ar jis sveria 40 kg, kad būtų paleistas?

Na ką, prie darbo.

– 47. – 47 yra puiku.

Veterinaras patikrins, ar Žora toks sveikas, kaip atrodo.

Patikrinsime ir išmatuosime viską: svorį, ilgį, letenų dydį.

Jį paskiepijo nuo pasiutligės, žodžiu, pasirūpinsime viskuo.

Lokiuko būklė labai gera. Didelis, riebus, sveikas ir pasirengęs iškeliauti.

Paženkliname Žoros ausį. Pažymėti lokiai įprastai gyvena triskart ilgiau,

kadangi mažesnė tikimybė, kad juos nušaus medžiotojas.

Nustojus veikti raminamiesiems, Žora dėžėje keliaus į savo naujus namus.

Paleidimas, likus vos kelioms savaitėms iki žiemos,

yra paskutinis lokiukų reabilitacijos etapas.

Našlaičius planuojama paleisti suskirstytus į 3 brolių poras ‒ taip, kaip jie buvo rasti.

Kiekviena pora galės žiemoti kartu.

Žorą išleisime su broliuku Ženia.

Jam užsegamas GPS imtuvas. Lokiui augant, antkaklis plėsis.

GPS antkaklis nuo šiandien 1,5 m. leis sekti gyvūno buvimo vietą.

Lokiui toks antkaklis nereikšmingo svorio.

Atsipeikėjęs mažylis supras, kad kažkas ant kaklo, bet netrukus į tai nebekreips dėmesio.

Taip kasdien žinosime, kur jis yra.

Imtuvas rodys, kur jiedu įsirengė guolį ir kada iš jo išlindo.

Po 1 m. antkaklis nukris automatiškai.

Atidarysiu vartus. – Gerai.

– Išmušė mažojo Pašos tiesos valanda.

Jis visada buvo mažiausias. Ar jis ir vėl liks kitų užnugaryje?

– Štai.

– Šaunuolis.

Jei lokiuko svoris nesieks būtinų 40 kg, su kitais jo išleisti negalėsime.

O tu sunkus.

Delne jo nebeišlaikyčiau.

Pasiruošę?

47.

Pašai pavyko. Mažiausias jauniklis dabar sveria tiek pat kiek Žora.

– Dievulėliau.

Nuo širdies nusirito akmuo. Šis lokiukas nustebino mus visus.

Visi 6 jaunikliai sveria pakankamai, kad būtų išleisti.

Kiekviena brolių pora bus nugabenta į vis kitą laukymę.

Žora su broliuku Ženia atsidurs už 100 km nuo lokių reabilitacijos centro.

– Ką gi.

Na ką.

Gerai.

Prieš 9 mėn. Žora buvo toks silpnas, kad neišlaikė savo paties svorio.

Nerimauji dėl jo? – Taip.

Jis labai stambus, bet letenėlės silpnos.

– Tapęs našlaičiu, Žora kentė badą, o tai atsiliepė jo raumenų vystymuisi.

Katia jį masažuoja, deda letenėles taip, kaip šios turėtų būti.

Jos dėka, mažylis išsikapstė,

įkvėpdamas kitiems jaunikliams pasitikėjimo, reikalingo, kad jie virstų laukiniais lokiais.

3, 2, 1.

Nagi,

išeikite.

Žora iškišo galvą,

apžiūrinėja, kas priešaky.

Po ilgos kelionės atsidurti nepažįstamoje vietoje šiek tiek baugu.

Žora už brolį drąsesnis, todėl išlenda pirmas. Pirmyn, drąsiau.

Visada buvęs vadu, jis Ženios nepalieka.

Šaunuolė.

Gerai.

Juokinga, kad jis apvertė kamerą. – Taip.

– Gali būti, kad jų daugiau niekas nebeįamžins.

– Jie atrodo kaip tikri lokiai. – Taip, girdėti...

– ...kaip jie lipa. – Lipa į medį.

Po 9 mėn. trukusios reabilitacijos Žora su broliuku pagaliau laisvi.

Dabar už 50 km į šiaurę išleisime Tolią su Tioma.

– Na ir galiausiai ateis Pašos ir jo broliuko Slavos eilė.

– Paša nuo pat pradžių buvo mažiausias ir silpniausias našlaitis.

Išsiskėtė tarsi jūrų žvaigždė.

Jis vystėsi lėčiausiai ir sunkiai vijosi kitus.

Baiminomės, kad neišgyvens.

Ir vis dėlto, Pažetnovų dėka...

– Jau? – Galime?

– 1, 2, 3. – ...jis pasirengęs.

Slava išlenda pirmas.

Pašai prireikia pagalbos.

Šaunuoliai. Kaip miela ‒ jis sustojo,

atsigręžė ir paskutinįkart mus nužiūrėjo, mat yra nepaprastai dėkingas.

– Kaip jautiesi?

– Labai pakylėtas, nes galėjau prisidėti prie šio nuostabaus proceso,

matyti, kaip šauniai dirbate, ir lokiukams padovanoti gyvenimą;

tai nuostabi patirtis, nėra ko liūdėti.

– O man liūdna. – Tikrai? Liūdna?

– Šiek tiek, žinoma.

– Neliūdėk, kitais metais turėsi dar daugiau lokiukų,

tad viską galėsi pereiti dar ir dar kartą.

Šiemet Sergejus, Katia ir jų šeima sėkmingai reabilitavo 230-tą našlaitį lokiuką.

Pažetnovai įrodė, kad žmogaus užauginti rudieji lokiai gali išmokti išgyventi laisvėje.

Sprendžiant iš antkaklių siunčiamų signalų

dabar visi jaunikliai guoliuose saugiai miega žiemos miegu.

– Nepaisant visų sunkumų, našlaičiai gali išgyventi kaip bet kuris laukinis lokys.

Tekstą vertė Irma Milevičiūtė Subtitruota LRT

subtitrai.net