Afrikaans
Akan
Albanian
Amharic
Armenian
Azerbaijani
Basque
Belarusian
Bemba
Bengali
Bihari
Bosnian
Breton
Bulgarian
Cambodian
Cebuano
Cherokee
Chichewa
Chinese (Simplified)
Chinese (Traditional)
Corsican
Croatian
Czech
Danish
Dutch
Esperanto
Estonian
Ewe
Faroese
Filipino
Finnish
French
Frisian
Ga
Galician
Georgian
Guarani
Gujarati
Haitian Creole
Hausa
Hawaiian
Hindi
Hmong
Hungarian
Icelandic
Igbo
Interlingua
Irish
Italian
Japanese
Javanese
Kannada
Kazakh
Kinyarwanda
Kirundi
Kongo
Korean
Krio (Sierra Leone)
Kurdish
Kurdish (Soranî)
Kyrgyz
Laothian
Latin
Latvian
Lingala
Lithuanian
Lozi
Luganda
Luo
Luxembourgish
Macedonian
Malagasy
Malay
Malayalam
Maltese
Maori
Marathi
Mauritian Creole
Moldavian
Mongolian
Myanmar (Burmese)
Montenegrin
Nepali
Nigerian Pidgin
Northern Sotho
Norwegian (Nynorsk)
Occitan
Oriya
Oromo
Pashto
Persian
Portuguese (Brazil)
Punjabi
Quechua
Romansh
Runyakitara
Russian
Samoan
Scots Gaelic
Serbian
Serbo-Croatian
Sesotho
Setswana
Seychellois Creole
Shona
Sindhi
Sinhalese
Slovak
Slovenian
Somali
Spanish (Latin American)
Sundanese
Swahili
Swedish
Tajik
Tamil
Tatar
Telugu
Thai
Tigrinya
Tonga
Tshiluba
Tumbuka
Turkish
Turkmen
Twi
Uighur
Ukrainian
Urdu
Uzbek
Vietnamese
Welsh
Wolof
Xhosa
Yiddish
Yoruba
Zulu
1940-ieji. Sovietų Sąjunga okupuoja Lietuvą, pradedami masiniai gyventojų trėmimai į Sibirą. 1941-ieji. Stalino okupantus pakeičia Hitlerio okupantai. 1944-ieji. Sovietinė okupacija grįžta antrą kartą. Tęsiasi represijos, sovietizacija ir masiniai gyventojų trėmimai. Prasideda ginkluotas partizanų pasipriešinimas.
Vieni, rizikuodami gyvybe, kovoja su okupantais. Kiti prisitaiko arba kolaboruoja su sovietais. Atėjo laikai, kai negalėjai pasitikėti niekuo.
Kolegos dėmesio!
Visi jau žinot, bet vis tik noriu dar jums pristatyti mūsų naują mokytoją
Vilniaus pedagoginio instituto auklėtinis
Tada, Vilniaus Universitetas... neapsirikau?
Mums nepaprastai pasisekė!
Mes gaunam ne vien tik pedagogą, bet ir įžymų poetą!
Žurnalistą iš sostinės Vilniaus.
Mylėkit ir gerbkit - Kostas Kinkys!
Čia Jums!
Su obuolių džemu.
Mūsų mokiniai Jūsų eilėraščius atmintinai žino.
Tu mums šviesi kaip saulė, Kaip motina gera.
Visam plačiam pasauly Kitos tokios nėra.
Čia gimė ir gyveno Seneliai ir tėvai. Maža širdelė mano čia plaka tau laisvai.
Ar žaidžiu aš po lanką, daržely, ar namuos, Visur jaučiu aš ranką Tėvynės mylimos.
Čia Lenino gimtinė, čia augu aš ramus, Nes motina Tėvynė, nuo priešų saugo mus.
Nesuklydau? Gerai, ačiū Ale.
Prašau visų mylėt ir gerbti, bendradarbiauti ir padėti apsiprasti mūsų kukliame kolektyve.
Širdingai dėkui visiems.
Gavom raštą iš ministerijos,
kaip nors meniškai įprasminti keturių komunarų sušaudymą
Svečių bus, iš Vykdomo iš Alytaus...
Gal galėtumėt suorganizuot pasiruošimą mūsų šventei su vaikais?
Tas labai būtų svarbu
Gal ir savo eilių įdėkit - visiems būtų gražu!
Vaikus... kareiviai... išvežė... sunkvežimyje...
-Išvežė... -Prieš pamokas...
Matot,
mums visiems...
Nu ir Dievas viską padarė, kad išvežtų, tai ir išvežė
Kur tas mokytojas, kur mano namas?
-Taip... -Jis pats išsikraustė?
Žinot, Kostai,
tokių namų dabar yra labai daug... Ir iš visų jų išsikraustė
Tai ką dabar mums juos nugriaut? Ar kaip tamstai atrodo?
-Laba diena -Laba diena
Knygelių galima?
O Jūs kortelės, turbūt, dar nesat užpildęs?
Ne, aš čia ką tik - pirmąkart.
Tai ten ant stalo viskas padėta, po kairei, prie laikraščių
Tai man Salomėjos Neries apie keturis komunarus.
Ir Venclovos „Obelis kur augalota“.
Venclovos dar negavom, o Salomėja - va.
Paieškoti dar ko nors?
Julia?
-Kaip tu čia?? Labas -Iš Vilniaus?
-Tu kaip? -Knygelę atnešėt?
-Senai čia? -Tik šitų kol kas neimkit - neregistruotos dar
-Julia -Viskas gerai, Ačiū. Dar ką nors imsit?
Naujų laikraščių atvežė.
-Taigi čia aš -Ir...
Tu ką, negirdėjai, ko klausiau?
Imsit laikraštį, ar ne? Geros poezijos yra.
Ir apie tolimesnius žemės ūkio atkūrimo uždavinius, kuriuos
nužymėjo TSR aukščiausios tarybos sesija numatydama tolimesnius pramonės, kultūros žemės ūkio atkūrimo uždavinius penkmečio planui...
Užteks
Gerą dieną, kaimyne!
Gera diena.
-Gal pieno turėtumėt? -Karvė veršiuojasi.
Neturim.
Karvė veršiuojasi. Supranti?
Eik pelių gaudyti.
Karvė yra - pieno nėra.
Tūkstantis devyni šimtai dvidešimt šeštų metų žiemą.
paryčiais prie Kauno šeštojo forto buvo negailestingai sušaudyti keturi didvyriai
pogrindinės komunistų partijos vadovai
Karolis Požėla, Juozas Greifenbergeris, Kazys Giedrys ir Rapolas Čarnas
paskyrę savo gyvenimą kovai už darbo žmonių Lietuvą,
už socializmą ir komunizmą
ir tapo tikraisiais to meto revoliucinių masių lyderiais,
kurių kovos dvasia mus lydi ir įkvepia iki šiol!
Jie keturi kalėjimo duris nakčia pravirkdė
Jie keturi pajuto beturį po gyvą širdį
Žinojo - nebegrįš daugiau pro šias duris, pagavo tyrų vėją
Ir žengę keturi padangėj vyturiais pavasarį čiulbėjo
Ir mąstė keturi: kad būčiau vyturys - skrajot galėčiau
Jei būčiau vyturys - nors vėjas, nors šiaurys padangėn lėkčiau
Partizanai!
Vaikai, greitai slėptis. Bėgam, bėgam
Mirtis komunistams ir Lietuvos išdavikams!
[Mirtis komunistams]
Pieno
Pieno atnešiau
Va, šviežias
Šiltas dar
Turėsit kur persipilt?
Tu žinojai, kad nesprogs.
Taigi viską žinojai - pro langą žiūrėjai.
Granatą numetė - tu žiūrėjai.
Ko tu iš manęs nori?
Ar tu supranti, kad aš esu ne toks?
Tugi mane pažįsti, žinai kad aš,
aš irgi noriu gyvent, kaip ir tu, kaip ir visi
Tai gyvenk.
Julia, tu mane pažįsti, žinai.
Tu ką, neprisimeni, ką aš mokykloje rašydavau apie ruskius?
Paskaityk.
Paskaityk, jeigu netiki...
Mane už tuos antitarybinius ir išmetė eilėraščius...
iš visur: iš darbo ir iš jaunųjų rašytojų.
Aš dabar rašau nebetokius.
Ir visiškai kitokius. Kitaip: sau, skaitytojams
Julia
Pastatau čia. Ar pati nusineši?
Katinėlis su gaidžiu statė namą po medžiu.
Pasistatė ir gyveno, Dun dun dun kažkas dundeno.
Iš lovelės atsikėlęs klausė rainas katinėlis
Kas ten beldžias į duris? Gyvulėlis ar žvėris?
Aš laputė dun dun dun, įsileiskite vidun.
Aš prie ežero pakrančių visą dieną laukiau ančių
Šniukštinėjau, lekavau, nei vienos nepagavau
Ir atsako katinėlis rainą uodegą iškėlęs.
Eik lapute, eik begėde, ko prie mūsų durų sėdi?
Tu rainiuko neapgausi, tu gaidžiuko nepagausi
Spruk į šalį, spruk į šalį - neįleisiu į namelį.
Labą rytą.
Sveiki.
Neperpyliau dar.
Tuoj.
Bibliotekininkė.
prašė, kad knygą grąžintumėt.
Ką?
Knygą.
Surašymas.
Reikia grąžint.
Šiandien prašė.
Kaip tik pasikinkęs aš...
Pavežt galiu, sakau...
Ko tai nerimstat, tamsta, mokytojau?
Aš...
tikrai nesu komunistas.
Nesu aš raudonas rašytojas,
visaip rašiau - toks pareikalavimas, bet aš
turiu kitokių eilėraščių...
Julia žino - daviau, gi
Nauji vainikai virš namų, o iš kolūkio
lygumų taikos laivai - kombainai plaukia
Skaisciau žėrėjo saulė ir skliautas mėlynas Tą dieną in pasaulį atėjo dėdė Leninas
Jis... Jūs suprantat dėl ko...
Mano... Tėvai, kai... vežimai prasidėjo, tai...
Tai mano mama ligota...
Patėvis blogos sveikatos, serga...
Vežt norėjo visus ten... vežė... va ir...
Tai man pasakė, kad jeigu aš tiktais ką nors...
ką nors parašyčiau - paliktų ramybėj.
Gerk!
Lig dugno!
Tai tavo šeima brangesnė už mūsų taip išeina?
Tu tėvais rūpinaisi, o mes jais nepasirūpinome?
Nesupraskit... Aš gi, tiesiog... nieko blogo nepadariau...
Ne aš, na tai kažkas kitas būtų parašęs...
Čiagi, tą patį rašai, tik žodžius pakeiti, ko jiems ten reikia
Komunizmas, Stalinas, Leninas, mėlynas ir viskas - ir jiems ten jau gerai
Ir jiems gerai, ir tau gerai, ir visiems gerai?
Tik mums va kaip tik nelabai...
Negalėjau rinktis kažką... Aš turėjau galimybę šeimą gelbėti
Pasinaudojau... Jūs ką, negelbėtumėt?
Jūs
Jūs gal ir neturėjot... pasirinkimo
-Gal galima vandens? -Negalima
O tu žinai, kas būna išdavikam ir parsidavėliam?
Negali, gi, su ginklais visi į mišką išeit
Kžkas turi gyvent
Vaikus mokyt, aš mokytojas dar
Kai mes geriausius vyrus laidojam kasdien
Artimus, kasdien
Bloga man, bloga man
Tau ne bloga - mums bloga
Toliau ruskiui rašysi
Va tada tai bus bloga...
Kostas Kinkys - tarybinei Tėvynei
Tu mums šviesi kaip saulė, kaip motina gera
Visam plačiam pasauly kitos tokios nėra.
Čia gimė ir užaugo seneliai ir tėvai,
Maža širdelė mano čia plaka tau laisvai
Ir žaidžiame po lanką, daržely ar namuos
Visur mes jaučiam ranką Tėvynės mylimos
čia Lenino gimtinė, čia augu aš ramus
Čia motina Tėvynė, nuo priešų gina mus
Sėskis
Juozas
Kostas Kinkys „Tarybinei Tėvynei“
Tu mums šviesi kaip saulė, kaip motina gera
Visam plačiam pasauly kitos tokios nėra.
Čia gimė ir gyveno seneliai ir tėvai,
Maža širdelė mano čia plaka tau laisvai Sėsk, Juozai
Agota
Kostas Kinkys „Tarybinei Tėvynei“
Vyrai
Palėksite iki Subartonių.
Stalų mums išskyrė.
Nu, reikia imt, kol duoda...
Pagal situaciją
Kiek duos, tiek.
Šiandien iki vakaro
-Pas Malinauskienę? -Nu jo
Malūną kur turi
O kaip dėl kėdžių?
Tai aš nežinau, aš ir sakau - pagal situaciją
[šunų lojimas]
Trrr
Susitvarkysit vieni?
Aš neisiu.
Tai kodėl tada važiavai?
Čia sūnaus krikštynas šventėm
Ką?
Mano sūnaus kūmai
čia buvo
Tų stalų a taip a taip vis tiek neišsaugosi - čia vaikams ir bus
Pasakiau neisiu - tai neisiu
Mums sakė čia galima stalų į mokyklą, mes nuo draugo Vaičekausko
Vaičekauskas?
Nu va, kas likę tai: šitie du, kitas laužytas
Ir... Tą komodą galit imt, jei reikia. Su fašistų knygom.
Laikrodį paliekat?
Vai ko balandėli, vai ko tu pilkasis virš to kaimo skraidei
Ramioj sodyboj lempelės užgesę, suplėšyti jūsų lizdai
Vai kur artojėli, per čerškantį lietų
Kai teška palivade klanai
Ir vienkiemy tavo medinių skeletų testaugia šunelis liūdnai
Virš galvos automatai, šaltai prasišiepia mirtis
Tik aklas pasaulis pamato, ko niekad galbūt nematys
-Mato aklas pasaulis... Ten kitaip turėjo būti -Kaip?
Tik aklas pasaulis nemato, ir niekad galbūt nematys, o ne „pamatys“ ten
Taisiau, gal nelabai aiškiai - perrašysiu
Tai čia... ar taip ar taip... čia nesvarbu
Ką aš tau galiu pasakyt...
Aš... Aš ne prieš tavo poeziją
Bet žiūrėk
Sėdim dabar... su tamsta bunkeryje
Vabalai ropinėja, jiems čia patinka tiems vabalams
Jie laukia
Gal jie kažką žino, gal ne šiaip sau laukia
Čia nuo mūsų priklauso, kas mes esam po žemėm
Žinai, kuo ši duobė nuo kapo skiriasi
Vat kaip tau atrodo
Tie vabaliukai ir po grabą ropinėja
tik, aišku, niekas ten nebesipriešina
Vis tiek nesuprantu, kas blogai su eilėraščiu...
Nusirišk akis
Na va
Va, tie vabalai
O dabar pažiūrėk čia
Pro langus matai koks grožis?
Vis tik neužkalti - čia ne vagonas
Matai va ten toliau
vaikai obuolius renka
Renka ir juokiasi garsiai. Niekas jų netildo.
Nieko jie nebijo
Supranti apie ką aš? Poete
Nelabai
Žmonėms ir taip gyvent nelengva, jokios vilties...
O iš kur jos paimt, jeigu poetai taip kalba?
Vilties...
Žiūrėk į viską kitaip.
Bet taip nėra...
Aš nesuprantu, kuom čia
skiriasi nuo linksmų spaliukų?
Jeigu tuos vaikus, kur obuolius renka, gi
juos į vagonus sodina ir jie jau nebesijuokia, ar kaip?
Ar apsimest, kad linksma?
Gi aš taip rašiau... Ten. Jiems linksmai. Patys sakėt
Tai tu gali rašyt.
Žmonėms patinka, kad tu rašai.
O mums kas svarbiausia - kad rimuotųsi
Kad rimuotųsi ir kad su jumoru
Žmonės tokius lengvai įsimena.
Kad linksma, kad prisimintų, kad juoktųsi
Įpilk svečiui
Mūsų gerbiamas svečias atlyginimo negauna?
Vyrai viršuj nevalgė tiek tos sriubos
Įpilk svečiui, sakau!
[toli]Jo eilėraščius, skaitei?
[toli]Apie kolhozus?
[toli]Ne, ne apie kolhozus
Ateik
Autorių atvedžiau
Na, kaip?
Gerai
Patikrinsi, ar klaidų nėra?
Aha
[toli]Stokit, vyrai, šaukia rusas Stribo darbas toks kilnus
[toli]Žmones krausime į rūsį O iš ten į vagonus
[toli]Padarysime kur kratą draugo Stalino vardu
[toli]Bus dešrelių ir čebatų Laikrodėlių ir žiedų
[toli]Stokit, vyrai, algos geros Kas įstos - nebus vargų
[toli]Susigundė trys stribokai Apsidirbę lig ausų
Kas čia vyksta? Stovit vietoj visi!
Ką, nieko nedarei? Kas vyriausias?
Labas
Vandens atsigėriau
Galima?
Ačiū
Perduosi tėvams, kad padėkojau?
[toli - Kūdikio verkimas]
Koks vardas?
Sesutė? Ar broliukas?
[Kūdikio verkimas]
Aš, pavyzdžiui, negaliu paaiškinti, kodėl tu atsidūrei tam prakeiktam name
su visais tais banditais, vaikais, lavonais
Ištroškai, mat
Tu galvoji, kad toks pasiaiškinimas tenkina?
Aš tavęs klausiu.
Tai ką, turėjau meluot?
Pats nežinai, kada meluoji, kada ne.
Užtat jie - žino.
Pasižiūri į akis ir žino.
Draugas direktorius.
Kaip Jums?
Čia turime pavadinimą
Mūsų gerojų
Iš abiejų pusių eina abzacai, kaip žudė
o čia, galvoju, iliustracijas dėsiu
Svarbiausia - kad vaikai našlaičiai
Galim pakeisti
Mūsų mokyklos gerojus išgelbėjo našlaičius vaikus nuo banditų kulkų
ir nešė juos ant rankų pro tėvų lavonus.
Nereikia pro tėvų lavonus...
Eduardai.
Kostai.
Sveikas.
Šimtas metų, klausyk Aha
Kaip tu?
Gerai, gerai, gerai
Einam kavos?
Matai, užsiregistruot turim
Aš tuoj
Gerai atrodai
Apžėlęs visas
Grįžti gal į Vilnių jau?
Ne, kur tu čia, kur tu čia grįši
Pribaigs tave tas kaimas tave, tamsta mokytojau
Esi miesto žmogus
Ne viskas nuo mano, tamstos mokytojo, priklauso
Kostai
Viskas nuo mūsų priklauso
Supranti?
Nuo mūsų
Nesusenk be laiko
Matai, nieko nekeičiau
net peleninė toj pačioj vietoj
šitos nebuvo Ne
-Gera? -Bloga
Tokia
Prieš tai, aišku, kuri buvo, minkštesnė buvo, maloniau rašyti
Bet pakeitė, nes porą raidžių nulaužiau
Sena kur?
Sandėly, turbūt
Žinok, kai įpranti rašyt - visai kitas rašymas
Eilėraščiai patys rašosi
Sandėly pas Romuką?
Romuko nebėra
Žinai, su jo gėrimu, kepenys...
Bet
Galvoju
pažiūrėsiu, ką galiu padaryt, bet, žinok
viską revizuoja, nieko šiaip nenurašo
Parūkysim?
Palauk
Vienas išpūtimas - dvi eilutės
Aš į tave nesilygiuoju
Žinai, Kostai, kai šitą knygą išleidau
atsivėrė visos durys, visi langai
Žinok, dabar čia yra tokios galimybės
Gyvenime
nesu va tiek laiškų gavęs
eina tau senu adresu
Va, nuo tos didžpapės
Ta iš Žvėryno? Jo, Svetlana
Su savo papais eilėraščius rašo
Merginos, jūs net neįsivaizduojat su kokio kalibro rašytoju mes šį vakarą geriame
Iš tikrųjų, noriu išgerti už savo geriausią draugą
mano mokytoją
už mano kumyrą galima sakyti
už Kostą
Paklauskit myli, ar nemyli
Graži gėlė ne tik rūta
bet jeigu širdį tau apvylė
ne tavo daliai ji skirta
Aš taip gyvenime nesurimuočiau
Kostas gliaudo kaip siemkas
Išgerkim dar kartelį už Kostą, gerai!
Nevadovauk!
Išsimiegojai?
Aha
Gerai
Eik pasiruošk, apsirenk, nusiprausk
Eik!
Žibuoklėm pražydę šilelio šilelio šlaitai
Tau mano mamyte pirmieji pirmieji žiedai
Nuo saulės nušvito žiedai su rasa su rasa
Tau mano mamyte saulutės saulutės šviesa
Paukšteliai parskridę čiulbės kasdiena, kasdiena
Tau mano mamyte, gražiausia gražiausia daina.
Tu mažą mažytę, mane auginai, auginai.
Mama, aš mylėsiu Tave amžinai, amžinai.
Labas, Kostai
Labas
Einam pasivaikščiot
Dabar?
Nu, dabar.
Nu nepyk, kad prižadinom
Nieko, nemiegojau dar
Įdėmiai pažiūrėsi į tą su maišu ant galvos.
Pašviesim - pasakysi, ar pažįsti.
Ar tas kur Krasauskus iššaudė - tėvus tų vaikų.
Kazimieras Mikalauskas,
gimęs 1915 metų balandžio 14 dieną
partizanų karo lauko teismo teisiamas:
už Jokubauskų šeimos negailestingą nužudymą
Antanas Jokubauskas, Janė Jokubauskienė, vaikai Motiejus ir Salomėja.
Už Vaineikių šeimos apiplėšimą
ir jauniausios dukters Adelės Vaineikytės išniekinimą ir nužudymą.
Už Petro Krasausko ir Stanislavos Krasauskienės
nužudymą ir apiplėšimą mažamečių vaikų akivaizdoje.
Partizanų karo lauko teismo nutartimi
Kazimieras Mikalauskas, gimęs 1915 balandžio 14 dieną
Nuteisiamas mirties bausme.
Mirties bausmė
įvykdyta 1949 metų birželio 23 dieną
Dainavos apygardos vadovybė
apdovanoja juostele už narsumą partizaną „Plieną“
parodžius drąsą ir iš kovos lauko išnešus sužeistą kovotoją
Merkinės mūšio metu.
Ačiū už ryžtą!
Tėvynės labui!
Sveikinu
Ką gi, broliai, sesės.
Įsiamžinkime šventinei nuotraukai! Prašom.
Gerai. Susispaudžiam kažkiek!
Aha.
Ir...
-Ačiū. -Ačiū.
Na tai, jei jau visi apdovanoti
Galim švęst!
A jau „mozhno“?
Ką?
„Mozhno, mozhno“
Giminės! Apsikabinimai, bučiniai!
Pietūs!
Prašom čia!
Ką tu čia darai?
Imk.
Bet tau labai tinka.
Duok tą kepurę!
Jeigu cia tokie mandrumai...
Tu gali nors ir tris tokias užsidėt, vis tiek gražus nebūsi.
A, cik pamanyk - da grožio trūksta man...
Tai kaip ten pačiam, Vilniuje sekėsi?
Gerai
Kaip čia tau, pas mus, viskas atrodo?
Verbavo mane Vilniuj.
Suvažiavime susirado...
Norėjo sužinot, kaip čia kaime sekasi.
Apie tave norėjo sužinot.
Nieko nesakiau.
Mušė?
Gerai, kad pasakei.
Jie nori, kad mes patys vieni kitus...
Mane, irgi, verbavo, žinai...
Tada ir išėjau į mišką
Nebuvo kito pasirinkimo
Taip jie dirba.
Ne kartą savy pasiklysiu...
Ne kartą nerasiu draugų...
Juk žodis nepasakytas alsuoja mėnesienoje
Jauku...
Galbūt pro tave aš praeisiu,
Nors žemėj ieškosiu tavęs
Sudegs mėnesienos keistos
Ir meilės laiškai sudegs.
O kad,
Ne, žinau... kad gal nelabai rimuojasi
Aš, ištikrųjų, ten kitaip buvau
užsirašiusi...
Ar turi?
Jonai!
Laikyk!
Plėšyk!
Plėšyk, sakau!
Kostai!
Kas cia taip smirda?
Granata...
Granata...
Ko gero pas mūsų kaime tokius kaimynus
„šlubis“ tvarkys
Sutkus
Su lazdu
Baisiai vriednas diedas buvo
visi vaikai prisbijojom
bo rodės pagaus, tai ir užmuš su tuo lazdu
Vezėm gubus
su broluku
ir langų iškūlėm
paslaidom bėgt
brolis tai į mišką pabėgo, o aš tai...
te tokia liepa augo prie kelio tokia palinkus
Ir ton liepon insilipau
pacion viršūnėlėn
ale vis ciek stradavoju, kaip mane tas Sutkus pagaus
Jėzus, nulūžo ta viršūnė
Kritau,
guliu,
negaliu, nekrutu,
abi kojas suslaužau.
Mamyte, kad verkia, kad rauda...
Niekada nemaciau, kad taip raudotų...
Tai aš i klausiu:
mamyte, nejaugi, daba tiec mirsiu?
„Nemirsi, Jėzau, nemirsi.
Dar nemirsi, dar reikc tau kariuomenėn eit
dar reiks už laisvų Lietuvų, dar gintc reiks“
Ir tap verkia, tap rauda
O man tap baisu...
ne tiek to smerties, o to Sutkaus...
Gali būt, kad aš Julės pasą suplėšiau?
Gali
Seniai juos reikėjo visus suplėšyti.
Nebūtų jai gyvenimas sotus...
Kai tėvai Sibire - visiems viskas aišku.
Ir ją turėjo išvežt.
Bet neišvežė.
Išveši tu ją su jos charakteriu...
Iššoko pro langą.
Tokią... kruvinom... kojom...
Miške ir radau.
Per mūsų gimnazijos išleistuves
nu kaip,
jos tėvas labai gerą vyną darydavo.
nu kaip ir sau, bet jau
vis tiek visi žinojo, kad Ratkevičiaus vynas, tai čia, pats geriausias
Bei ji, iš tėvo, kelis butelius to vyno parūpino.
Tik mus visus anksčiau iš mokyklos paleido,
nes tankai jau pro bažnyčią važiavo
Tai mes,
su tuo jos vynu išleistuves ir pasidarėm.
Malūne.
Pirmas mano poezijos vakaras.
Tiek... Tiek aplodismentų nesu gavęs.
Paryčiui priesaiką davėm:
draugai amžinai,
kas bebūtų, tai čia amžinai.
Kraujo priesaika.
Vinim įsirėžėm.
Lašinom taip ant lentos.
Pasitepėm kaktas - ir jau šventa.
Tai va...
O paskui vieną, tą Julios, butelį šermukšnių vyno užkasėm
geresniem laikam, iki viskas baigsis.
Prie malūno.
Pienių - nieko.
Kas „pienių“?
Vynas. Pienių.
Ne šermukšnių, o pienių.
Labai skanus, tarp kitko.
Julia man per vardines padovanojo iškasus.
Ar ji nesakė, kad
jūs čia kartu,
po priesaikos...
Dar ir tokio stiprumo
Ilgai užsilaikęs.
Nepastebėjau, kaip pasigėriau...
Visi mes čia voliojomės.
Nuo vienos tos bonkos...
Kažkaip neatsakingai išėjo...
Pirmą sykį taip.
Kada čia?
Taigi „shutka“, Kostai.
„Shutka“
Aš išviso negeriu.
Mano kraujo „obrazai“ - kitokie
Visų čia mūsų...
Mes nei lašo, supranti...
Bet, turbūt, būtų gal ir neblogai
išgert. Ane, Joniuk!
Kostai, mūsų greit ateis. Tik šitaip pasitrauksim.
Mes visi
„Briedžio“ bunkeris - čia pat.
Tuo pačiu ir kaimas.
Jono visos utėlės pas mane perėjo.
Supranti, pas ką.
O man nebesijaučia.
Turi vaiką?
Ką?
Vaiką turi?
Vilniuj tardytojas rodė nuotrauką.
Ten tu su nėščia moterimi juokėtės apsikabinę.
Tau tardytojas nerodė mano nunuodytos žmonos?
Alytaus ligoninėje. Nerodė?
Mano, nunuodyto ką tik gimusio sūnaus?
Ką, Kostai? Ko tyli?
Tu pasakyk. Rodė?
Rodė, ar nerodė?
Jiem rašai, ar mum?
Jam.
Jonui.
Paskaitysi?
Bent pavadinimą.
Suprantu, kad sunku
kad Jonas, kad slegia
Mes jį palaidosim.
Ryt.
Net jei neišlipsim - čia pat.
„Zylės“ kambary.
Tokia kasdienybė, kaip keistai tau beatrodytų.
Taip. O kaip
kitaip kovot dėl laisvės?
Kaip būti tuo kuo esam?
Jei nuleisime rankas, jei užsigulėsim šitoj
juodo pesimizmo...
Kam bus geriau?
Jie gi nieko negali - tik gyvybę atimt.
Tau dabar taip atrodo, dabar
neviltis tokia
Nepasiduok.
Tu vat rytą atsikelk prieš aušrą, jei bus giedra...
Pažiūrėk: vat pats pirmas saulės spindulys
Jei bus rasa ant
mėlynių krūmų - pamatysi, koks grožis.
Kokia viltis!
Supranti, vat apie tai poetas turi rašyt.
Bet tai reikia būtinai pamatyt.
Tu atsikelk.
Ir būtinai pamatyk!
Tu žinai...
Kaip gerai, kad tu čia.
Mums... Niekas nebegresia. Viskas
Julia, mes galim pradėt naują gyvenimą
Važiuojam į Vilnių!
Prašau. Butas yra, viskas yra.
Mum tik...
Aš net neturėjau pasirinkimo... Supranti?
Dabar taip geriausia: reikia tik daiktus
pasiimt būtiniausius. Girdi?
Tuoj.
Tu pasitikėk manim. Mes saugūs
Viskas bus gerai.
Patikėk, viskas bus gerai.
Ledo rūmuose nuo seno,
Senis Šaltis sau gyveno.
Ir turėjo jis anūką, šaltanosį ledinuką.
Geras buvo tas anūkas, šaltanosis ledinukas.
Nesurūgęs, nesustiręs,
Bet kur eina, ten ir girias.
Moku kalti ledo tiltus,
Moku malti sniego miltus.
Zuikį puikį užpustyti,
Ežį kežį užmigdyti.
Miega varlės pūstažandės,
Ir barsukas kietasprandis,
Ką barsuką, aš ir mešką,
Kai paspaudžiu - šonai braška.
Visą žemę jei norėčiau, aš sušaldyti galėčiau.
Vienąkart per sniego pūgą, šaltis vedasi anūką.
O anūkas ledinukas, rateliu su snaigėm sukas.
Žiūri: važios sėdi ponas, nuo arielkos net raudonas.
Ir į kailinius storiausius storas ponas įsirausęs.
Ir kelius ir ilgas kojas, zebrų kailiais apsiklojęs.
Šast anūkas ledinukas, ir po zebrų kailiais brukas.
Šaltanosis šaldo poną, Šąla, bąla pono nosis.
Ir nuo rankų ligi kojų, ponas kaulan suragojo.
Va, matai, anūkas girias, Ar seneli aš ne vyras?
Can't find what you're looking for?
Get subtitles in any language from opensubtitles.com, and translate them here.