Original subtitles

Kur varai, avine?

Ką darai, bjaurybe? Debile, ką darai?

-Nematei, kur varai? -Juk jūs į mane rėžėtės.

-Mirksėjau tau, bjaurastie. -Sakau, nurimk.

-Niekniekis... Bjaurybė. -Nurimk.

-Atleiskit mums. -Ką darai, Mamajau?

-Prisiminsiu tave, kvailį. -Eikš.

-Sakiau, kad mes kur nors skubam? -Ne.

Ko varai 200 km/h? Ko puldinėji ant žmonių? Kam man problemos?

Anksčiau puldinėjom. Bėgom nuo seklių. Tau patiko.

Anksčiau buvo kiti laikai. Nerauki? Ne pirmąkart susimauni.

Taip. Mamajau, atleisk. Daugiau taip nedarysiu.

-Matei? -Vaikinai tau padovanojo.

Žiedas. 1993 metais susimetėm. Tada mudu tik pradėjom.

-Geri buvo laikai. -Ir daiktas geras. Brangus.

-Duok ranką. Tau, Foma. -Ačiū.

-Pensija. -Mamajau...

-Mamajau, nuspręskim. -Tuoj nuspręsiu.

Mes išvažiuojam, o tu pasilieki. Ir kad tavęs nebematyčiau. Niekad.

-Supratai? Viskas. -Mamajau, palauk.

Nuspręskim. Ko tu... Mamajau!

Mamajau!

FIZRUKAS 1 serija

Gyveno kartą šuva.

Visą gyvenimą jis gerai tarnavo, bet suseno.

Ir uoslė ne ta, ir akys ne tos.

Prastai, Foma. O ką? Mamajus konkretus. Jis sprendimų nekeičia.

-Man pasakoji? Aš 20 metų su juo. -Brolyti, jei nori, pasiimsiu tave.

Būsi mano pavaduotojas. Žiūrėk, darbas malonus. Ar ne?

Ko ne valytoju? Aš apsaugos viršininkas. Mamajaus. Buvau.

Ten mano gyvenimas. Viską ten žinau. Noriu atgal.

-Turiu planą. -Na...

-Mamajus turi sūnų Sanią. -Nejaugi? Iš kur?

Jis nemėgsta pasakot apie asmeninį gyvenimą.

Bet aš jam kaip brolis. Sako: "Sania mokosi Šveicarijoj.

Dabar grįžta. Reikia jam rast mokyklą."

Supratau. Pagrobimas.

Klausyk, Foma, įsirengiau normalų rūsį.

-Garso izoliacija ir visa kita. -Psichai, tu debilas?

-Ką? -Mus tam rūsy ir palaidos.

Įsidarbinsiu Sanios mokykloj. O per jį grįšiu atgal pas Mamajų.

Vaikiną išmokysiu visko, ką pats žinau. Bus kiečiausias mokykloj.

Jis nueis ir pasakys: "Tėvai, mane visko išmokė Foma. Jis kietas."

-Geras planas. O kuo dirbsi? Mokytoju? -Fizruku.

-O kaip įsidarbinsi? -Taigi...

Mokykloj jau yra fizrukas. Deja, niekaip negaliu jūsų priimt.

Atleiskit, o kokių turit man pretenzijų? Konkrečiai.

Man tinkat idealiai. Bet pasistenkit suprast.

-Kur dėsiu savo žmogutį? -Teisingai supratau?

Jei žmogučiui kas atsitiks:

paslys, susibraižys, mirs, sės, - tu mane paimsi.

Jei mūsų fizrukui kas atsitiks, neduok Dieve...

-Palikit telefono numerį. Būtinai jums paskambinsim. -Geras.

-Tada gal pokalbį baigsim? -Taip, taip...

-Buvo malonu. -Taip.

Skambina. Skambina...

Beje, fizrukas. Taip, Ivanai Michalyčiau.

-Pačiu laiku. Džiugu jus girdėt. -Aš susirgau. Smarkiai.

-Mėnesį manęs tikrai nebus. -Alio...

Šaunuolis, fizrukai.

Kaip suprantu, fizruko jau reikia.

Taip. Reikia.

Juk sakei, kad tipo tikrai įsipaišau.

-Klausykit, suprantat, kad čia tik mėnesiui? -Taip.

-Čia pavadavimas. -Gražuoliukas.

-Ir bandomasis laikotarpis. -Klausau, šefe.

Prižiūrėk mašiną.

Sveika, mokykla!

Opa.

-Laba diena. -Laba.

-Kieno jūs tėtis? -Deja, dar niekieno tėtis.

-Aš naujas fizrukas. -Keista.

-Kodėl nežinau, kad turim naują fizruką? -Kodėl turit žinot?

Mane pasamdė direktorius.

-Jis ir žino. Juk jūs ne viršesnė už direktorių? -Šiaip aš pavaduotoja.

-O aš šiaip fizrukas. -Kuo fizrukas vardu?

-Foma. -Svetlana Petrovna.

-O tėvavardis? -Jevgenyčius.

-Foma Jevgenyčius. -Ne, ne...

Jei Jevgenyčius, tai Olegas. Olegas Jevgenyčius.

Olegas Jevgenyčius Foma.

Jūs mane supainiojot. Galva sprogs.

Sveiki atvykę į mūsų beveik moterišką kolektyvą.

Olegai Jevgenyčiau, o pirmą dieną švęsit?

-Na, susipažint su kolektyvu. -Padengt "laukymę"?

-Man tai kas. -Su "laukyme" dar palaukit.

-Pasikalbėsiu su direktorium. -Klausyk... Kuo teta vardu?

Atleiskit. Merginos, atsisėdau ant kramtukės.

-Tania, čia vyriškis. -Nieko. Aš įpratęs.

-Oi. Sveiki -Čia Olegas Jevgenyčius Foma.

-Jis vietoj Ivano Michalyčiaus. -Malonu. Tatjana.

Malonu, Tatjana. Tania, tu tokia... super.

-Supermoteris. Į mokytoją nepanaši. -Ką?

Ką? Nieko. Gerai, aš...

-Iki vakaro, moteriškės. -Iki vakaro.

Pamiršau žurnalą. Iki.

Aš jūsų naujas fizrukas Olegas Jevgenyčius.

-Vadinkit mane paprastai - Foma. -Taip ir vadint?

-Foma - geras. Man patinka. Kur Sania? -Aš.

Sania, štai koks tu.

Liesas. Turbūt į tėvą. Panašus.

Būsi mano pavaduotojas. Ką prieš mane veikėt, pavaduotojau?

-Bėgom, šokinėjom, elnio žingsnis. -Koks žingsnis?

Elnio. Viskas šlamštas.

Mes užsiimsim tuo, kas pravers gyvenime.

-Ryt atsineškit medinius peilius. -O jei medinių nėra?

-Ko neturi? -Medinių peilių.

Nėra medinių, atsineškit paprastus ir kuo daugiau binto.

Štai taip, Sania. Kas dar?

Merginos, kažkaip blankiai apsirengusios.

Mergaitės turi rengtis seksualiau.

Tada ir vaikinam maloniau, ir pedagogui.

Ji šaunuolė. Eikš.

-Žiūrėkit. Pilvas plikas, matosi bamba. Kuo vardu? -Aliona.

Aliona. Jau pamiršau. Visai neįsimenu vardų.

Problemos su makaule. Būsi Bamba.

Stok, Bamba, į tą... rikiuotę. Bamba šaunuolė. Banane, eikš.

Ko aš Bananas?

-Nors Bananas normaliai. -Patikėk, Bananas - tai gerai.

Banane, tau pirma užduotis. Imi kilimėlį ir velki į kampą.

Minuse, padėk jam. Ko šypsaisi kreivais dantim?

Mano akiniai pliusiniai.

-Atsiprašau. -Ko Nafnafė vėluoja?

Nafnafe, judinkis, stok į rikiuotę.

-Ko vėluojam? -Buvau valgykloj.

-Kur buvai? -Valgykloj.

Išprotėjai? Su tokiais skruostais žodį "valgykla" išvis turi pamiršt.

Pirma turi mane sporto salėj pasitikt.

Atsispaudimai. Kampe šnopuot. Nes visą gyvenimą būsi kaip dešrelė.

Ir ką? Geriau būt dešrele nei buku prisipumpavusiu.

Čia man?

Ant manęs nepyk. Pyk ant savęs.

Juk ne aš riebus. Riebių tetų niekas nemyli.

O piktų riebių tetų juo labiau. Supratai?

Vaikinai, kuriam nors Nafnafė patinka? Matai, tyli. Nepatinka.

Nes tu kokia? Riebi. Aišku? Riebi.

Kur eini?

Ko taip žiūrit? Aš teisus. Sania Mamajevai, eik šalia.

-Vadovausim brigadai. -Aš ne Mamajevas.

-Tu kvailys? O kas Mamajevas? -Mamajeva. Kurią ką tik suvartėt.

Nafnafė. Kol kas bėgiojat salėj.

Sania, gana snarglėtis. Eikš, papliurpsim. Sania...

Olegai Jevgenyčiau, šiaip čia moterų tualetas.

Aš čia nesisioju. Žinau.

-Na? -Kas?

-O ką čia darot? -Ten Sania Mamajeva.

Kažko sėdi ant naktipuodžio. Rauda.

-O kas nutiko? -Nieko.

-Nesusipratimas. -Aš su ja pasikalbėsiu.

Nereikia. Nekalbėk su ja. Tiesiog išvilk ją iš ten. Ištrauk.

Tiesiog už žiaunų. Mes čia paplepėsim.

Užimta.

-Na? -Su niekuo nenori kalbėt.

-Reikia kviest psichologą. -Nereikia.

-Kodėl? -Pamanyk, pavadinau ją stora. Negi kviest tarnybas?

-Pavadinot ją stora. -Ne. Pavadinau ją riebia.

Ne šiaip riebia, kad riebi. Tiesiog pasakiau: "Tu rieboka".

-Pavadinau dešrele. -Jūs mokytojas, o Saša paauglė.

Turit tuoj pat eit ir pasakyt, kad ji ne stora.

O kokia? Liesa, ar ne? Ar aš neatsakau už savo žodžius?

-Turėsiu pranešt direktoriui. -Nereikia.

Tuoj visą orą susiurbsi. Gerąja to žodžio prasme.

Gerai, atsiprašysiu. Sania, eikš. Atsiprašysiu.

-Prieš visą klasę. -Tuoj...

-Gerai, prieš klasę. -Jūs man iškart nepatikot.

-Ką? -Nieko.

Katyte mano, juk tu didelė mergaitė.

Sveiki. Kas yra? Negalima sisiot į kelnytes.

Juk yra tualetas. Greičiau.

Tarp mūsų su Sania įvyko nesusipratimas. Pavadinau ją riebia.

-Ir kad ji niekam nepatinka. Iš vaikinų. -Ačiū, zuikeli. Padėjai.

Riebi - tai kas? Tai ne nuosprendis.

Suprask, Sania. Visokių bjaurasčių... Suprask.

Išėjau iš tualeto, o jūs vėl tyčiojatės?

-Iš tualeto. -Banane, nesiutink.

-Olegai Jevgenyčiau, kas dedasi? -Kas dedasi?

-Atrodo, žadėjot atsiprašyt. Visi laukiam. Prašom. -O ką darau?

Tą ir darau. Brangieji... Nežinau, ko pradėjai. Tikrai.

Riebi - tai kas? Tikrai ne nuosprendis.

Riebi pašokinėjo, pabėgiojo, ir jau ne riebi.

Supranti, visi turi sočiai problemų. Pažiūrėk į šitą. Stovi Minuso sesuo.

Negana, kad pilvas kabo, tai ir lęšiai po 16. Dar plokščia.

-Pats Minusas stovi... -Olegai Jevgenyčiau.

...Jam mažiau 30 metų niekas neduos, kad ir kaip prašytų.

-Banano snukis toks, kad į kilpą... -Olegai Jevgenyčiau, gana!

Štai. Gana.

-Jūs sociopatas. -Baik. Ką čia skiedi?

Nedelsdama einu pas direktorių. Ramiai visi.

Tatjana... Koks jos tėvavardis?

Tania! Matai, iki ko privedei tetą?

Viskas, rauk. Suprask, jie visi nelaimingi. Visiem nepasisekė.

-Ko mus žeminat? Kas jūs toks? -Sveikas.

-Kas čia pirstelėjo? -Aš pasakiau.

Drąsus?

-Ko toks drąsus? -Aš jūsų nebijau. Ką man padarysit?

Patikrinkim. Pirma tavo galvą įkišiu į Banano sportbatį.

Tik pamėgink.

-Gal kvailas? Eikš. Visi ateinat. -Mes jūsų nebijom.

Ateikit čia! Greit grįžkit, šunys!

-Ką daryt, Psiche? -Velniai žino, Foma. Susiimk.

Sukis. Prisimink, kaip dešimtam dešimtmety klausimus sprendėm.

-Visų nepribaigsi. -Juk ne visus ir pribaigėm.

-Kabakuose šnekėjom. -Siūlai su jais palėbaut?

-O ko ne? -Juk jie maži.

-Tai po truputį. -Teisingai. Ačiū. Tavo mintį supratau.

-O ką supratai? -Reikia likt mokykloj.

-Na, taip. -O toliau pagal situaciją.

-Šaunuolis. -Padavėjo reiktų.

Padavėjau! Eikš!

Tu padavėjas? Jis kažko norėjo.

Norėčiau išsinešt užkandos 25 žmonėm.

Manau, pavaišinsiu tuos savo nepilnamečius.

Taniuša, viskas gerai. Tuoj išspręsim klausimą.

-Pasikalbėsiu. Viskas bus gerai. -Kodėl taip nusprendėt?

-Traukinys išvažiavo. Jie jūsų atsisako. -Tania...

Olegai Jevgenyčiau, norėjot susipažint su kolektyvu.

-Mes be jūsų liūdim. -Tai bent.

Klausykit, ir plovas, ir ikrai. Turtinga "laukymė". Viskas mums?

-Viskas vaikams. -O jūs su humoru. Vynas vaikam.

Vaikai, viską neškit į mokytojų kambarį. Paskui mane.

Eikit, moteriške. Tuoj būsiu.

-Reikia su jumis papliaukšt. -Papliaukškit vienas.

Sakau, kad noriu su jais pasikalbėt.

Sakau, pašnekėkit už durų.

-Prašau trumpam išeit. -Patys išeikit.

Olegai Jevgenyčiau, padėkit mane į vietą. Aš moku aikido. Kas dedasi?

Nevarykit į kelnes. Normaliai noriu pasakyt. Taikiai.

Kaip suprantu, tarp mūsų įvyko šioks toks konfliktas, ar ne?

Siūlau vyriškai išspręst, baigt. Gerai?

-Gerai. Su kuo kalbėt? -Su visais.

Su visais ne pokalbis. Konkrečiai. Kas čia vyriausias? Su kuo šnekėt?

-Nėra vyriausio. Visi lygūs. -Tada su tavim kalbėsiu.

Čia tai vyras. Čia tai suprantu.

-Įdomu, jis vedęs? -Tokių skanių ikrų nesu valgius.

Ir jau turbūt niekad nevalgysiu.

Merginos, fizrukas užsirakino su vaikais.

-Jis psichopatas. Gali juos suluošint. -Neįmanoma.

-Jis inteligentas. Lakuoti batai. -Jei lakuoti, tai viską keičia.

-Einat? -Levai!

Aš blogas mokytojas? Neįrodyta, nes dar nemokiau.

Prasivardžiuoju. Nebeprasivardžiuosiu.

Gąsdinu. Negąsdinsiu.

Duodu pravardes. Juk normaliai sakiau, kad turiu bėdų su makaule.

Ir mušė, ir šaudė. Be to, jau pusę iš jūsų pažįstu.

Pažįstu. Ar ne, Minuse? Na, problemos kaip ir nebėra.

-Duok prašymą. -Problema yra.

-Kokia mums iš to nauda? -Nauda? Normaliai ėmėm šnekėt.

-Ko norit? -Visiem penketų iš kūno kultūros. Metinių.

-Gerai. Tinka. -Palaukit. Kokie penketai?

-Atėjot atsiprašyt, ar ne? -Na...

-Atsiprašyt reikia taip, kad jam atleistų, ar ne? -Na...

-O atleidžia, kai nebejaučia nuoskaudos. Teisingai? -Taip.

Aš tebejaučiu nuoskaudą.

-Kaip ir visi kiti. -Taip. Liko nemalonus jausmas.

Vadinasi, neatsiprašėt.

Gudriai susukai.

-Fizrukas niekam nepatinka. -Negaliu dėl to atleist.

-Jūs niekam nepatinkat. Juk neatleidžiu. -Juokinga.

Bet esmė ne tik kolektyvas.

-Jaudinuosi dėl vaikų. -Žinot, bijau jį atleist.

Na, be svarios priežasties.

Jei pagal straipsnį, o dar geriau su policija, tada...

Supratau bendras pretenzijas. Vadinasi, aš jus tarsi įžeidžiau.

-Atsakykit man. Iškeikit. Nagi. -Jūs bukas fizrukas.

-Normaliai. Galima ir taip. -Jūs plikas.

-Banane, nenuvilk. Kam tu taip? -Jūs impotentas.

-Bamba, taip atvirai neflirtuok. -Jūs plikas su randu.

Klausyk, kapitone Akivaizdu, juk sakau, nenuvilk manęs.

Įžeidinėt irgi reikia mokėt. Dar?

Jūs kaip piktadarys iš prastų kovinių filmų.

Vaidinat kietą, o iš tikro esat apgailėtinas vienišius.

Galima ir taip. Štai ir viskas. Baigėm?

Turit šeimą, vaikų, šunį? Ar kas nors jus myli?

-Gal jus žemino vaikystėj, todėl atsigriebiat ant mūsų? -Gana.

Jums reikia pagalbos. Jūs labai apgailėtinas.

Koks aš apgailėtinas?

Apgailėtinas? Man viskas gerai. Puiku. Eik prie lango. Visi eikit.

Kieno "gelenas" stovi? Mano. Kieno 3 kambarių butas centre?

Tavo? Mano. Centre.

Ką čia pliauški? Koks aš apgailėtinas?

Koks apgailėtinas?

-Fizrukas? -Taip.

-Laužiam duris. -Levai.

Traukis. Viešpatie Dieve...

Sėskit. Na, Olegai Jevgenyčiau,

pats išeisit ar atleisim pagal straipsnį?

Manau, išsiaiškinom.

Taip. Mes jam atleidom.

-Jis jus prigąsdino? -Ne.

Ne? Nieko nesuprantu.

Elvyra Petrovna, be reikalo susijaudinot, kaip visada.

O pretekstas išpūstas.

Klausykit, eime į mokytojų kambarį. "Laukymė" ten aušta.

Teisingai. Ko čia vaflius kramtyt?

-Eime, įkalsim už švietimą. -Aš su jumis niekur neisiu.

Čia literatūros kabinetas. "Check in." Pasveikinkit mane.

-Aš meras. -Geras.

Tania! Tatjana Sanovna, stokit.

Norėjau paaiškint. Šiandien šiek tiek supsichavau. Kam nepasitaiko?

Žinoma. Taip. Manykim, kad šiandien jums tiesiog pasisekė.

Bet įspėju, kad galiu apsigint.

-Ir apgint vaikus. -Tania...

Gal atšildykim ledą tarp mūsų.

-Gal pavešiu jus. -Manot, po visko kur nors važiuosiu?

-O ką? Būtų geras. -Iki, Olegai Jevgenyčiau.

-Daug prarandat. -Jau susijaudinau.

Buvo pasiūlyta.

Gerai.

Subtitravo: Gitana Kazlauskaitė www.sdimedia.com