Original subtitles

Po to aš koridoriuje...

kupė...

ir ten ėmiau šaudyti.

– Kur padėjai? – Prie durų.

– Prie kurio kupė durų? – Kur sėdėjo...

Ir lošė kortomis.

Garantuoju šimtu procentų, kad jį pasodins penkiolikai metų.

Dabar jam kiek? Dvidešimt?

Tegul 21. Tada bus 35-eri,

arba 36-eri, net jei ir 40.

išeis ir, žinot, kaip gyvens ?

Gerai gyvens.

Aštuoni lavonai jį persekios visą gyvenimą.

Aš pats jį persekiosiu.

Aš nepaliksiu jo ramybėje, jei jį pasodins.

Juk žinosiu, kur jis sėdi ir kuo užsiima.

Mes tai žinosim.

Jam vis tiek gyvenimo nebėra. Geriau jau sušaudyti.

Tegu mane rodo visuose filmuose,

bet aš pasakiau, kad Sakalauskas nekaltas.

Gerbiamieji Vilniaus gyventojai ir svečiai,

prašom pasirašyti už kario Artūro Sakalausko išlaisvinimą.

Jis buvo priverstas imtis ginklo,

kad apgintų savo žmogiškąjį orumą, kai tarnavo Tarybinėje armijoje.

Ne, taip geriau nerašyti.

O kodėl neparašius, kad tai buvo fašisto šūvis?

Arba parašyti „Komjaunuolių sušaudymas“.

Jie juk buvo komjaunuoliai. Tai taip reikia ir rašyti.

Arba „Tarybinių komjaunuolių sušaudymas“.

Karinis dalinys Leningrade.

87-ųjų vasarį eilinis Artūras Sakalauskas rašė namo:

„Mane ištiko nelaimė, kuri perbraukė visą mano gyvenimą.

Bet aš nekaltas, ne.

Paskutinis reisas padėjo tašką.

Atleiskit už viską.“

Pakeliui Sakalauskas iššaudė savo būrio karius bei palydovą.

Atplėšus vagono duris, rasti aštuoni kūnai.

Suimamas Sakalauskas nesipriešino.

Ant jo kūno rastos gausios kankinimų žymės.

Nudegimai, žaizdos, mėlynės.

O vos prieš aštuonis mėnesius Artūras rašė namo:

„Šiandien tapau tikras karys,

kuris gali apginti ne tik savo Tėvynę, bet ir gimtus namus.“

Žuvusiųjų akys.

Visi išlydėti su meile.

Mirusieji neteisiami,

bet vardan gyvųjų privalome pasakyti visą tiesą.

Žuvusių veiksmuose yra nusikaltimo sudėtis.

Jeigu situacija nebūtų pakrypusi taip tragiškai,

tai tikriausiai tie žmonės būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

– Jeigu jie būtų išgyvenę? – Taip. Jeigu būtų gyvi.

Madžunovo atminimas įamžintas mokykloje, tėviškėje Uzbekijoje.

Greta – Afganistane žuvusio kario nuotrauka.

„Madžunovas mūsų širdyse gyvens amžinai.“

Atiduodi tokį išauklėtą vaiką į Tarybinę armiją,

paskui paskambina ir sako – pasiimkit lavoną.

Kūną pasiėmėm, o tas, kuris sušaudė, gyvas iki šiol. Ir jo neteisia.

Kad dalyvautų tėvai ir jis. Ir karo tribunole įsakytų:

„Už jūsų nusikaltimą - sušaudyti.“

Paskui tegul patys aiškinasi ir nusiramina.

Aš pats ten nuvažiuosiu!

Naktį su kibiru benzinu...

Aš tuo metu buvau virtuvėje, kūrenau pečių.

Tęsk.

Na, ir...

Prieš tai...

...mane...

...kaip visada primušė.

14-ąją reiso dieną, prieš pat Leningradą

Madžunovas su Safarovu mane prikėlė,

nutempė į tualetą ir primušė.

– Jis šnipas. – Seniai tam rengėsi.

Kodėl viskas įvyko neprivažiavus Leningrado?

Kodėl ne Tomske?

Norėjo pasirodyti, koks jis!

Jis norėjo užmušti žmones, o paskui per įlanką pabėgti į Suomiją.

Ir pasakyti – užmušiau tarybinius raudonarmiečius.

Paskui Madžunovas mane laikė,

o Safarovas bandė išprievartauti.

Iš gėdos ir pažeminimo aš netekau nuovokos.

Atsipeikėjau nuo skausmo.

Madžunovas degtuku degino kojas.

Nueidami abu juokėsi,

sakė – tuoj per tave pereis visi.

Kažkokia nesuvokiama banga pakilo viduje.

Ginklai turėjo būti užrakinti.

Tačiau būrio vado kupė buvo atlapos seifo su pistoletais durys.

Kaip laikėte ginklą šaudydamas?

Žymiausi šalies psichiatrai ekspertai nustatė:

inkriminuojamo veiksmo metu

Sakalauskas buvo fiziologinio afekto būsenoje.

Ją sukėlė ilgalaikė psichiką traumuojanti beviltiška situacija.

Tardomas Artūras susirgo sunkia psichine liga.

Jeigu jį pagausiu – sudraskysiu į gabalus.

Jeigu man jį atiduotų į rankas ir pasakytų, daryk ką nori,

žinočiau, ką su juo padaryti.

Tai pirmas ligonis su tokiu tragišku nusikaltimu.

Šioje ligoninėje aš dirbu 25-erius metus.

Tai sistema lašas po lašo, jį prie to privedė.

Jis geras, švarus žmogus.

Tai, kas su juo atsitiko, jam nebūdinga.

Jis tikrai nėra agresyvus.

Jis buvo nepasirengęs tokiems poelgiams.

Tai užgriuvo ant jo kaip perkūnas iš giedro dangaus.

Tai jis patyrė kankinimus,

kurie ten vadinami nestatutiniais santykiais.

Jis kentėjo iki paskutinės ribos.

Iki paskutinės ribos.

Tada jį perlaužė.

Jis buvo ramus vaikinas.

Ramiai kalbėdavo, nebuvo jokių emocinių protrūkių.

Jis buvo idealus kareivis.

Kai išgirdau apie nusikaltimą, maniau, kad Slesarevas šaudė.

Pagalvojau, kad Slesarevas.

– Pagalvojai, kad kažkas..? – Slesarevas.

Ką, jis išeina?

Taip, leidžiasi.

Vyresnysis seržantas Slesarevas kreipdavosi į mane tik necenzūriškai.

Keliskart per dieną „mušdavo briedį“.

Liepdavo sudėti delnus prie kaktos ir smogdavo.

Jeigu nepatikdavo, kaip sudėtos rankos, įsakydavo kartoti.

Dažnai tai darydavo prieš rikiuotę.

Ištindavo veidas, gėlė galvą.

Sykį kuopos Lenino kambaryje Slesarevas sėdėjo su Noskovu.

Įėjau, Slesarevas grubiai liepė nešdintis.

Kai pasijutęs pažemintas trinktelėjau durimis,

liepė grįžti, gulti ir trisdešimt kartų atsispausti.

Stojausi, jam pasirodė, per lėtai.

Įsakė vėl gulti ir šliaužioti po Lenino kambarį.

Kai nepaklusau, „mušė briedį“ ir vėl vertė šliaužioti.

Vienas iš žuvusiųjų – vyresnysis seržantas.

Jis leisdavo sau skriausti ne tik Artūrą.

Jis dažnai mušdavo jauną kareivį.

Kareiviui išsiliejo kraujas, susidarė hematoma.

O poskyrio viršininkas tai pamatęs,

uždarė kareivį į sandėliuką ir laikė ten savaitę.

Artūras buvo kitiems pavyzdys.

Tarp senų kareivių kalbėta, kad jeigu, kaip sakoma armijoj, „pastukačinsi“,

tai yra papasakosi, pasiskųsi,

tai pats vyresnysis, jei sužinos, pradės tave engti.

Vers daugiau dirbti, mažiau miegoti ir mažiau valgyti.

Buvo tūkstančiai būdų tą problemą išspręsti kitaip.

Jis galėjo apie tai parašyti tėvams.

Kreiptis į vadovybę.

Jis nepateikė jokių motyvų, kodėl prašo pervesti į kitą dalinį.

Tai neatitinka realybės, nes reikia vadovautis statutu.

Pagal jį kareivis turi paklusti komandoms.

Tai reiškia, jis turi kreiptis į savo tiesioginį viršininką.

Aš sakau savo nuomonę, tiek, kiek aš žinau.

Gerai, bet ar žinote, ką kareivių kalba reiškia „daryti briedį“?

Žinau.

Žinau, iš laikraščių. Iš ten pirmą kartą sužinojau.

– Ir viskas. – Ir kas tai yra?

Na, tai... Skaičiau jūsų laikrašty, rašė ir Leningrado laikraščiai...

Kareivis prideda rankas prie kaktos,

o kitas muša per tas rankas.

Per rankas, o rankos atsitrenkia į kaktą?

Ne, jis prispaudžia rankas.

Peršingas – kai du žmonės paima taburetę,

tas, kuriam skirtas peršingas, pasilenkia ir jį muša ta taburete.

O dviratis tai tada, kai miegi, prie kojų tau degina degtuką.

– Pradedi spardytis... – Kai jau kojos ima degti?

Degina ir iš skausmo imi spardytis.

Kažkam tai priminė dviratį, tai ir pavadino dviračiu.

„Įpilti alaus“ vadinama tai... Ypač naudojama tiems, kurie mokosi.

Tai, kai muša per inkstus. Jokių mėlynių nelieka, nieko.

Nieko tokio nebuvo.

Tik vėliau paaiškėjo tokie faktai,

kad tik stebiesi, kaip kuopoje galėjo dėtis tokie dalykai.

Kai visa tai įvyko, buvom jį aplankyti. Jo akys buvo pilnos siaubo.

Jis sako – jeigu būčiau žinojęs, kad taip atsitiks,

geriau tam seržantui būčiau trenkęs taburete.

Kaip galėjo taip atsitikti! Kaip jų visų gaila.

Nesuprantu, kodėl jis nepagalvojo apie savo motiną, nieko negalvojo...

Sušaudyti jį reikia.

Seniai reikėjo jį sušaudyt.

Nežinau, nežinau... Negaliu...

Jie nekalti.

Mums prokuroras taip pasakė: sąmoningai iššaudė.

Bent Afganistane būtų žuvęs…

Kodėl jis žuvo?

Netiesa, kad jis taip elgėsi. Mes netikim.

Netikiu! Mano sūnėnas niekada taip nepasielgtų!

Toks švelnus vaikas – aš netikiu, kad galėjo būt žiaurus.

Tarp žuvusių nėra nė vieno miestiečio.

Visi kaimo vaikai.

Vaikai, kurie nežino apie rokerius, nei apie metalą, nei roko grupių.

Jis sakė: mama, aš gyvenau kaime,

mes nežinojom, kas dedasi pasauly,

kokių yra baisių žmonių.

O dabar ten gyvendamas, kokius blogus žmones vežioju.

Eikit po vieną.

Kol važiavome, santykiai tarp kariškių buvo keisti.

Aš niekada žmogui nešvilpčiau kaip šuniui.

Tik „ei, tu, ateik čia“, nepavadins vardu, jokių draugiškų santykių.

Sakau, vaikinai, kaip jūs galite šitaip gyventi?

Aš nežinau, kas sėdi už pertvaros, gal matau pirmą ir paskutinį kartą.

Jis neturi šiltų baltinių, o važiuoja į Sibirą, ir aš jam atiduodu,

nedvejodamas, nors gal daugiau jo nebepamatysiu.

O jūs čia kaip šunys. Blogiau sugyvenat negu nuteistieji.

Kaip jūs vertinate tai, kad jauniems kareiviams skiriamas toks darbas?

Neigiamai.

Jauno vaikino negalima skirti į tokią tarnybą.

Argi tai tarnyba?

Ko jis ten išmoks? Saugoti kalinius?

Tyčiotis iš kalinių? Koks iš jo tėvynės gynėjas?

Ne tas žodis.

Jie ten tik sužvėrėja.

Žmogui ten suteikiama šiek tiek valdžios.

Kalinys jam niekas.

Jį galima užpjudyti šunimis, mušti.

Jie saugo kalinius. Gerti neduoda,

„Viršininke, nuvesk į tualetą!“ „Po dviejų valandų!“

Dvi valandos praėjo. „Dar po dviejų valandų!“

Į celofaninius maišus juos visus.

Vaikystėj įkalama į galvą, kad kalinys – priešas.

Taip žmogus tampa žiaurus, negailestingas.

Galima sakyti, išeidamas jis būna nugyvenęs pusę gyvenimo.

Jeigu atėjo berniukai – geri, nieko nematę, nieko nežinantys,

tai susidūrę su tokia tarnyba, tampa...

tampa sadistais.

Su jaunais kareiviais pradedama elgtis kaip su kaliniais.

Madžunovas buvo mano šaukimo, fiziškai daug stipresnis.

Jis elgėsi su manimi kaip su žemesnės rūšies padaru.

Aš stengiausi jam neužkliūti, nereaguoti į jo įžeidimus.

Kai jis mane mušdavo, aš nesigindavau,

nes jis visai sužvėrėtų.

Kai mus drauge paskyrė į apsaugos būrį, aš labai nusiminiau.

Jeigu nebūtų Madžunovo, aš nebūčiau privestas prie nusikaltimo.

Jis neminėdavo nei Slesarevo, nei Safarovo, nei Nikiforovo.

Tik Madžunovą.

Nes jis Sakalausko nekentė labiausiai.

Nekentė, kad jis toks geras.

Madžunovas jam sakydavo – ko tu pats viską dirbi, kitų nepriverti?

Jis turėjo galvoje jaunus kareivius?

Taip, ir mane. Juk aš tada buvau jaunas.

Kodėl Sakalauskas manęs nepriverčia?

Armijoj yra tokia problema –

kol jaunas, mąstai vienaip.

O atitarnavus mąstymas pasikeičia.

Tarsi žmogui smegenis būtų pakeitę.

Jį slėgė, kad su juo šiurkščiai kalbėjo, stumdė ir tuo labiau – spardė.

Artūras atsidūrė tokioj...

Jis manė, kad geriau likti humaniškam, su švaria sąžine,

su savo idealais, principais.

Verčiau likti tokiu, negu išsiugdyti tvirtumą,

kurį kone privalu išsiugdyti.

Ir tuoj pat tapo kaltas.

Ten reikia pakeisti visą gyvenimą,

kad armijoje neatsilieptų civilinio gyvenimo problemos.

Jūs man pasakykit, kaip aš turiu jį paruošt?

Savo antrą sūnų, kuriam dabar keturiolikti metai, į kariuomenę?

Ką, aš jį turiu jau dabar treniruot, kaip reikia degint kojas,

kaip reikia peiliais varstyt į pamentes?

Taip aš turiu jį auklėt? Ar kaip?

ADOLFAS SAKALAUSKAS, tėvas

Jeigu aš jį paruošiu… Aš kitaip nemoku paruošt vaiko.

Kaip mane tėvai išauklėjo, taip aš jį išauklėsiu.

Bet tai aš jo tada neatiduosiu į kariuomenę.

– Nesąmones šneki... – Aš neatiduosiu!

Mes sėdim už grotų ir juos visą laiką matom.

Pagal juos laiką tikriname, nes laikrodžių neturime.

Stebim juos, nes jie paeiliui turi budėti.

2 valandas budi, 4 laisvas.

Pasitaikydavo, kad Sakalauskas kas dvi valandas budėdavo, ne pagal grafiką.

Jis stovi prie kameros ir šitaip miega.

O jie į jį bulvę arba kokį gelžgalį...

Mes gerai nematom per tinklą.

O paskui visi cha cha cha...

Pavaikščios ratu, šen ten,

sustoja ir atsiremia į mūsų kamerą.

„Pakeiskit mane!“

Šešias paras iš eilės, visą kelią, jis budėjo.

O tie seni ožiai iš jo tyčiojosi.

O kas iš jo tyčiojosi labiausiai?

Juodukas toks.

Jis mano, kad viskas, kas su juo atsitiko, yra kažkokia inscenizacija.

Tarsi išbandymas, kaip jis elgsis.

Kad žuvusieji yra gyvi.

Jis sako, kad jį išbando aukštesniosios jėgos –

vienąkart, kad ateiviai, kitąkart – Dievas.

O kartą, kad gal KGB jį rengia žvalgų mokyklai...

Tarp šių žmonių yra ir Artūras.

Filmavome jo palatoje kalinių pasivaikščiojimo metu.

Gydytoja būgštavo, kad susitikimas su filmavimo grupe

dar labiau pablogins jo savijautą.

Mūsų ligoninėje prieš Artūrą buvo dar du ligoniai.

Abu studentai, į armiją paimti po pirmo kurso.

Atvejai labai panašūs.

Panašios taip vadinamųjų nusikaltėlių asmenybės

ir nukentėjųsiųjų asmenybės.

Visose šiose istorijose

„nukentėjusiais“ tampa Azijos respublikų atstovai.

Reiškia, per anksti mes apjungėm tuos „brolius“ į vieną krūvą.

Šitaip gi negalima. Lietuviai tegul tarnauja Lietuvoj.

Azerbaidžaniečiai – savo tėvynėje, armėnai – savo tėvynėj.

Estai tegul savo tėvynėj tarnauja. Galbūt šito reikia?

Juk kai reiks gint tėvynę, tai mes visi eisime. Ir seni, ir maži.

Tai kaipgi galima gint tėvynę, jeigu aš eisiu,

o jūs mane kanksinsit, deginsit kojas, skaldysit man galvą.

Ir aš rytoj einu su jumis į kovą,

tai aš jus pirmiausia nušausiu, o ne priešą.

Kam tokias kvailystes šneki?

Jis man sakė, kad bijojo tik vieno.

Kad jie išeis ir vėl bus tas pats.

Sako, kad žmonių veidų šaudydamas nematė.

Neatskyrė, kas jie.

Aš jo šitaip paklausiau,

ar visi važiavę kareiviai iš jo tyčiojosi?

Jis pasakė: kiekvienas, kaip pajėgė.

Išskyrus palydovą, kuris stebėjo ir žvengė kaip arklys.

Tai jo paties žodžiai.

Įsiminiau tik palydovą.

– Garsiau kalbėk. – Tik palydovą.

– Įsiminėt tik palydovą? – Taip.

Manau, ten nebuvo nekaltų.

nes toje padėtyje, į kurią buvo patekęs Artūras,

sunku buvo atskirti, ar ir tas, kuris jam šypsojosi, iš jo tyčiojosi.

Be to, jis buvo jautrus žmogus.

Kiekvienas šypsnys vis labiau jį erzino.

Aš manau, kad ten kiekvienas pats pasirašė sau nuosprendį.

Pirmiausia atrodė, kad jis nusikaltėlis,

o dabar visiems aišku, kad jis yra auka.

Aštuoni negyvi, o jis dabar dar viena auka, devinta.

Dieve, Dieve. Aš vis galvoju, Viešpatie...

turbūt tokios baisios nelaimės mūsų šalyje dar nebuvo…

Dabar mes įvesime pasitikėjimo telefoną,

kuris dalinio viršininką ir mane sujungs su bet kuriuo kareiviu.

Ten nieko nereikia surinkti,

kareivis pakels ragelį ir pasakys viską, apie ką jis galvoja.

Ar užtikrinta, kad telefonu pasinaudojęs žmogus dėl to nenukentės?

Aš asmeniškai šimtu procentų garantuoju.

Paskutiniojo reiso pirmąją dieną Slesarevas vagono raktu prakirto ausį.

Neduodavo ramybės nei dieną, nei naktį. Žiauriai mušdavo.

Vos užsnūsdavau, darė „dviratį“, degino kojas.

Vertė jiems nuolat patarnauti, dirbti už palydovą.

Kai kartą neišvaliau tualeto, sumušė,

įmurkdė galvą į unitazą.

Armijoje vyksta grandininė reakcija.

Seniai žiauriai elgiasi su naujokais, šie kaupia įtūžį,

po to patys sužvėrėja ir išlieja vėliau ant jaunesnių.

Dabar visi visam pasauliui skalambija: dedovščina, dedovščina!

Ir tą dedovščiną laiko tokiu siaubu

visi tie skystablauzdžiai, kurie į armiją eina iš tinginystės.

Kokia dar dedovščina tokiame mažame kolektyve?

Kai mane iškankino nežmoniškos patyčios, pasakiau prašysiąs pervesti į kitą kuopą.

Slesarevas pagrasino: „Tik pamėgink.

Du metus marinsiesi.“

Šį filmą taip pat skiriame:

Algiui Eglinskui iš Anykščių – nusišovė armijoje.

Vidmantui Ambrasui iš Kazlų Rūdos – nusižudė armijoje.

Antanui Bašinskui nuo Kauno – pasikorė armijoje.

Artūrui Kaveckui iš Kvėdarnos – pasikorė armijoje.

Vidmantui Šliurpai nuo Panevėžio – pasikorė armijoje.

Kaziui Šliurpai nuo Panevėžio – nusišovė armijoje.

Eugenijui Tautvaišai nuo Radviliškio – nusižudė armijoje.

Aušriui Telyčėnui iš Rokiškio – nusišovė armijoje.

Gintautui Žaliui iš Kuršėnų – pasikorė armijoje.

Ir visiems kitiems negrįžusiems iš tarnybos tarybinėje armijoje taikos metu.