Original subtitles

Filme remtas į istoriniais faktais, tačiau siuzetas ir veikėjai yra autorių

meninė išmonė.

Piaučiant tautų apsitprendimo laisvės idėjai, viešai paskelbus apie tokį aktą

Vokietija privalės suteikti laisvę Lietuvai.

Neturime kitos išeities, tik užbėgti tam už akių.

Kada turi užvykti?

Į to iš pat ryto, pačiu pirmutiniu traukinio.

Būtų pasiruošęs šiandien vakare.

Jei reikės, suimkite juos visus, kad kitiems nekiltų noras kelti

nepriklausomybės ne tik Lietuvoje, bet ir kitur.

Vėkite ryštingai, drąsiai, naudokite visas priemonės.

Nepriklausomybės aktas neturi būti paskeltas ir išeiti į viešmą. Tam tiks

viskas. Suraskite šnipų iš zavykų lietuvių tarpę, suartėkite su jų

apčiopkite silpniausias grandis ir tada smokite.

Vokietija jumi tikiai.

Pagrindiniai.

Pavojai į mano miestą bendant į ateis.

Pušu ir šulėse rutens naktis sustojo.

1918 pradžioje Lietuva valdė Vokietiją per pirmąjį pasaulinį karą tėmusi ją

iš Rusijos imperijos. Lietuvos inteligentų sudaryta Lietuvos taryba jau

apie nepriklausomą Lietuvos valstybę, tačiau šali, valdantis Vokiečiais,

tokias iniciatyvas.

Tuo tarpu karo nuolintoje šalyje seutėjo bandytų gaujos, kurias sudarė

daugiausia Vokiečių ir Rusų dezertyrai bei vietiniai nusikalteliai. Jau nuo

m. žiemos pradžios šalis gyveno pusbadžiu, ypač... didesniai miestai ir

Negerai kažkaip gaunasi.

Kaimynai jauk.

Reikėtų, na, į bentužuojų taip pekst.

Sunkio 5 valandos, kiek tavo tėva laidoja.

Bajoras, jeigu jis yra tikras, pas baudžiauninką jis eina tik tai subotagu,

jis nedirba.

Baudžiauninku nebėra.

Kuktos didžiausiai ūkininkai apilinkiai.

Ūkininkai? Nu, tu matai?

Kuktos pasidarė ūkininkais.

Prieš penkiasdešimt metų visą šitą žemę priklausė mums.

Man jie buvo, yra ir liks visiems laikams baudžiauninkais. Mano tėvas tuos

atsiprašant ūkininkus auklėdavo bizunu, kai jie nedirbdavo. Vėl jūs pradedat.

Tu sėmos gerbą tersi muzikų reikalais besirūpindamas.

Aš kalbu apie paprasčiausią žmogiškumą.

Pripažinkit, laikai keičiasi.

Lietuvo galima sakyti, jau laisva. Ką tu sakai?

Lietuva, laisva.

Vėl sapaliui. Apie laisvą Lietuvą.

Laisva, Lietuva. Čia sapaliaujas.

Išsigydik.

Lietuva gali būti tik legijos sudėti.

Kitaip mūsų žlugdys suok.

Sapaliauju, sakot.

O man labai gaila, kad jūs taip galvojat.

Lietuva bus laisva.

Pamatysit. Ne aš vienas taip galvoju. Mūsų taip mazančių... Kas dieną vis

daugiau. Tiek.

Jūs juk čia užaugot.

Pažįstat visus.

Man padėt nenorit.

O galėtumėt tavo ryšiai? Galėsiu.

Žinai, tikrai galėsiu.

Bet tik visą bedą, kad tie mano ryšiai, kaip tu sakai, jie mato.

Jie mato lygiai taip pat kaip aš.

Blaiviai.

Supratai?

Aš.

Aš tevi su nemaldausiu.

Nemaldauk. Turiu ir savo ryšių.

O nepriklausomos Lietuvos traukinys jau pajudėjo. Kur jis pajudėjo?

Žiūrėk, tu jau sustos!

Jeigu dar nesustoja, supratai, kad žiūrėt gal!

Jie dabar grįžta iš kažkokių laidotojų.

Dabar gaime juos visus ras ir paimtis. Ramiai niekur neįnam.

Tegul praeina ta zabarūha. Bet jie dabar visi vienoje vietoje. Ką?

Tu ką, glušas?

Stovėk vietoje, sakau.

Tegul pirmai jie prauda savo lavonus. Bet mes juk jinkluoti.

Tegul jie sėdi savo sudybote.

Surinksim po vieną, bus paprašiau.

Sėk.

Sakau tau, sėk.

Pailsėsim, suškasim, laiko turim.

Užjaučiu, Juozadėl, reikia perankti.

O kaip peranksti, jūsų tegukas jūs baliko. Galėt dar gyventi ir gyventi.

diena, šitokia nelaimė.

Jeigu ko prireiktų, sakykit, padėsim. Aš ir motinai sakiau, kaimynės, tam reikia

vienas kitam padėti.

Na, jeigu ko nors reikės, kokios pagalbos, sakyk.

Juk su tavo amžinatelis ir tėvo mes kaip gimines buvom.

Ačiū.

Su dievu.

Neputok, pranelį, neputok. Žemė šeimos nuo savybė. O Juozas vyriausia su

nustajam žemė ir priklaus. Aš pats Juoza bernu nebūsiu. Tėvas šitiek pinigų jau

mokslo sudėjo, tegul būna savo moktų. Koks jis čia ūkininkas? Palauk, Mykonai,

pabūk tą šaukį, girdit, broliško šnefus.

Palauk, kol jis eis.

Vys knygas nuo vaikystės graužė. Pas kiekvieną žemės gumselį, kiekvieną

iščiupinėjau. Išpūrėnau.

Ar jis buvo nors vienoj sėjoj, nors vienam dėrniaus nuimimiai iki galo? Ar

Prisimenat, mamytė, tokią šventę? Na, jis negaliu perciprėsti.

Tengiasi padėti tiek, kiek jo jėgos leidžia.

Tengiasi, tengiasi. Knigas mano vaikys atgraužė, mokyklos solą trina. Tai jis

net čiaulės paskerkti nemoka.

Koks jis šio ūkininkas, jis bijo rankas susitep. Tėvas tiek pinigų jo mokslas

įdėjo, mes ūkiai galėjom dvigubą išplėsti.

Girdėtis jūsų kalbas laukia.

Galėtume tirtiliau.

O pranas teisus, kosgi iš mane sūkininkas.

Taip kad, braulau, nebijok, aš nesigviešiu į tavo žemę.

Ne todėl, kad bijočiau įsitepti, aš nebijau įsitepti rankų.

Kad ir keulės krauju.

Taip kad aš nejaučiu pašaukimo žemė.

Aš turiu kitų, tik laukstesnių.

Tai aš ir sakau, o kam mokytam žmogu žemę?

Jis savo galvą daugiau užsidirbs.

O tėvas neveltų šitiek pinigų, jis leido mokslant.

Vėž patėlė aukščiausia.

Ir kam tu mus palikai, nabagus, kaip mes be tėvo gyvensim?

Kaip mes gyvensim?

Neverk, mamytė, neverk.

Aš run tėvelio nebeprikelsim.

Pranele, aš... Planuoju Vilniuje vykti. Abais varbus dalykiai dabar.

Šaliai dėdas.

Lietuvoje yra galimybę atgaut laisvę ir aš galiu prie to prisidėti.

Laikračių prisiskaitėjai.

Klausyk, brol, mes turim, mes turim kurt savo šalę. Ar tu bent žinai, kokia buvo

Lietuva?

Nuo Baltijos iki juodųjų marių. O dabar kaip yra? Kodėl mes turim visiems

pataikaut?

Nesažininga taip yra.

Lietuvis lygiai tokia pat turi teisę būti nepriklausomas kaip francūzas,

ar dar daugiau kas.

Ja, laisva Lietuva.

Neaišku, ar čia tėvas pinigus užtietingus mokslus mokėjo.

Aš užinai, ką pasakysiu.

Žmogus laisvės turi tiek, kiek turi žemės. Tu daugiau žemės, tuo daugiau

laisvės.

Iš tėvų palikimo man reikės vieno vienintelio dalyko. Šauniko.

Šauniko?

O ką aš darysiu?

Kaip aš motinę ginsiu? Su žagre gal?

Jūs, Linda, gandai, kad po apylinkės klienčiukės lampinėje gyvuliai dinkta.

Sunkus vaikai.

Už tai, kad Lietuvoje buvo žmonių posėlėjusių nepriklausomos Lietuvos

galima dėkoti Lietuvos kaimui, kuriame labiau nei miestuose buvo posėlėjama

lietuvybė. Beveik visus spaudos draudimo metus. Nuo 1864 iki

1904 metų veikė Žemaičių viskupo Motėjaus Valančiaus inicijuotas

bei kaimų mokytojų dar aktorių tinklas. Vaikai buvo mokomi lietuviškai skaityti

ir rašyti, taip ugdyta ir jų meilė Lietuvai. Iš kaimo kilo absoliuti

18 iš 20 Lietuvos nepriklausomybės akto signatarų.

Naujai lūtėm.

Drauge, Lietuvos taryba pareistė, kad Lietuvos valstybės pamatus

ir visus jos santykius su kitomis valstybėmis privalo

nustatyti nedelsin susauktas, ne, kiek galima greičiau, susauktas

teigiamas į Seimas.

Demokratiniu būdu išrinktas.

Demokratinių būdų visų jos gyventojų išimtas taškas.

Ir nauja įvūtė.

O kodėl čia įraigė viskai paskokus?

Kulavičius sugedu, ponė. Visur tą įraigę metai virs. Nu tai blogai. Dabar pagal

šitą mašinėlę mus gali atsiekti. Ką, neturim nesugėdusios mašinėlės? Ne,

ne. Nu tai ką, jums tikrinti visos mašinėlės. Paklėpsim.

Gerai, tiesim, kur mes sustojame. Naujai įvūtė. Taip, naujai įvūtė.

Lietuvos taryba pareiksdama apie tai

daugtapkis. Ir čia palik vietos įrašytis.

Vyriausybei kablelis prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos

valstybę. Tad kas.

Naujai įvūtė.

Ir daug daug žemė.

Vilniuje, vasario 16 diena 1918 metų.

Reikia, nu, net šitą variantą bastonavičiui suriedaguoti.

Nu, nepatinka man ta konspiracija. Kodėl mes negalim gyvai susitikti? Kodėl

susitikinėsime to daugiau rūpečių.

Viešumas dabar visai nereikalingas. Vokiečiai nuskarą ir pralaimėjo.

Bet tikrai, tai paprastai Lietuvos netidursiu.

Va, tas stipelis.

Garantuota išnypas.

Reikėtų jums, panas Antanai, namo apsaugą sustiprinti.

Ne, ne, ne, jokių būdų.

Jeigu pradėsim čia kariuomenės būdų statyti, įtikrai atkaipsim dėmesį.

Nepatinka man, kad mes mergaitės siunčiam su laišku. Nesaugu atrodo.

Mergaitės niekas neįtartų.

Tuo martelio patikimą mūsų šeimasiniai pažįstamos. Eikiu.

Lietuvos tarybos nariam.

sunkiai sekėsi berinti nepriklausomybės akto tekstą. Dešinioje storno tarybos

nariai baiminosi skelbti visišką Lietuvos nepriklausomos valstybės

linko paisyti Berlyno reikalavimu ir įrašyti nuostatą apie amžiną

bendradarbiavimą su Vokietije.

Vis dėlto, po ilgų ir audringų debatų kompromisas tarp dešiniųjų ir

socialistinių, socialdemokratinių pažiūrų politikų buvo rastas. Simbolinė

politinė santarvės figura tapo vėriausias pagal amžių Lietuvos tarybos

Daktaras Jonas Vasanavičius. Tat jam ir buvo patikėta pirmininkauti 1918 m.

vasario 16 dienos Lietuvos tarybos istoriniam posėdžiui.

Atleiskite, panele, sustokit.

Malonėkite savo dokumentus.

Žinoma.

O kas nutiko, pane? Vėl mane tikrinat?

Parodykite savo daiktus.

Ir kasgi čia darosi? Vidurį baltos dienos ponai politininkai kabinėjate

žamingos damos. Ką, jau nusikaltėlių nebelikot? Ieškome kišenvagės, tikriname

visas damas. Ir ieškokit kišenvagės, o nesikabinėkit prie kultūringų panelių.

Prašau.

Atleiskite panelę.

Labai dėkui, ponia, kad mane užsojot.

Aš nustebau, kad mane sutadė.

Nežinau, ko būtų galima mane apkalkyti.

Iš tikrųjų. Bet kiekvieno padarau žmogaus pareigą užsistoti bėda patekusią

panelę.

Labai dėkui, poni.

Lėkus skolo?

Na, kokia kitam skolo.

Bet vietoj tos skolos būčiau be galo laimingas, jeigu panelė sutiktų šį

su manim pavakarėniauti.

Labai dėkui, bet sendė našusėjimus.

Tai galbūt rytoj?

Talbūt reto.

Sudėl.

Atleis, mama, kad tik dabar pasisakau, kad išvažiuoju.

Iš tiesų, tai aš jau seniai apie tai galvojau, bet nežinaugi, kad tėvas...

iš viso čia nelaiku visą tai.

Niekas nežinoju.

Bet kaip sakoma, kur užėsi ten namai, kur nuvirsit ten kapai.

Dėl vieno visada tikra buvau, kad neusibūsitų sunelį.

Savo tevūnyjui.

Kažkur vis tada traukia.

Turėčiau duktyrį, gal klusnės nebūtų.

Atleisk, mama.

Ai, tik atsiprašinėti ir te mokat.

Mama. Ką mama, ką mama?

Palieki mane.

Bėgau sakyti, sunelį, bet...

Toks sunkumas sirdis paudė.

Lika sakytų, kad nepasimatysim. Mama, nekalbėkui jūsų. Aik, švaigelį,

palaiminsiu.

Valo, plauk.

Štai imk.

O kaip tu pats?

Atleiks vakar pasikaršiavau.

Tau jau labiau reikia.

Tik iškeliauji, galima sakyti, nežinia. Aš ką nors sugalvosiu.

Dėkui.

Tavų apmociną.

Nu ko, paleipsėje savo, tai penkis virus darbos aplikstys.

Teisus, bet vis tiek savo.

Gerai.

Bet jie maiša.

Rakia atsiržgalvos.

Rakia atsiržgalvos, ką, kurip kos nori.

Ką čia vyksta?

Viskas gerai?

Jums atrodo irgi sveikas.

Sveikas. Ačiū tam, jis tai širdingai užpagalba.

Jūs pasirodėt pačių laikų, nes per kiek vėl nežino, ko čia viskas būtų

pasibaigę. Daitų tai mažu mažiausiai, būt jau netekęs, jeigu neko daugiau.

Aš vienaus tim girdėjau, kad bandytų padaugėjo.

Bet kad taip, prie pat namų.

Vadinasi, brolis man vakar tiesą sakė, kad plenčiukai pilinkės atsiaučia.

Jisai man tą šauniką ir padovanojo.

Nu matot, jum va labiau prisireikia.

Ne, kad nebučiau pagalvojęs, kad taip lengvai galėčiau žmogų nušauti.

Net nepagalvojau ir... Dėl to ir likot gyvas. Tik nežinau, ar čia stabako

tinkama.

Iš daiktų gausos matau, kad į tolimoką kelionę susiruošėt. Į Vilnių?

Tikrai? Ir aš į Vilnių?

Gal sakau, kartu važiuokim?

Vieta ir saugiau, ir, beti kalbant, kelionės trumpia.

Ką manat, vieto tikrai užteks? Aš tai mėlai.

Taip sakant, matyt, pats Dievas man jūsų šiandieną siuntė.

Tik Dievą nepainėkim iš tos žemiškus reikalus.

Ir už įmeninkų visai kitaip šiuose namuose.

Kad ko tikrai trūksta.

Tu šiandien, atrodo, kad namas neteko dalyvį savo gyvybės. Nepastebi. Ir man

laiko namo gyvybė rūpintis, tai žmonių užtemka. Tiek visokių rūpišių, dar tos

laidų turi.

Aš ką tik taip pat pastebiu, tai kad vienas buvo įmeninkas, o dabar visai

Gal ir dėl to man ramybės nedodami namintis.

Pražūsiu, aš pasprana.

Na ką tu šneki.

Tu jam reikalingas, jisai be teves savo ūkį pražūs. Aš ne apie tai.

Šikštusis ir balsingai pavydus pamatysi, jis viską padarys, kad aš tik tai

neprasigyvenčiau. Nekalbėk, nėra jisai toksai blogas.

Jo brolis juozas visai kitoks.

Prieš vietas, mokytojas, jis man tikrai žemės duota.

O praunas... Gaudiu, ar tavar galvoju jau kelias dienas į savo noras

Na dar, ką fiks šitus reikalus, ką tu išmanai?

Daugiau negu.

Nu kas čia dabar, kas šventimus sekmadienis, ką?

Ojas.

Ką? Kas vienas paukių turiu lasyti?

Aš šitais bandens atsigert ir kelis kasnius norit. Pirmiausia, tam kasniui

užsidirbti reikia.

Eiki pievas, kiekvieną atneši, vienas nepanešiau.

Banditai gyvatės papjovi. Tai jie rimtais įsiautėjo. O ką, ką tu galvoji?

Nebeina nuo jų apsigimti.

Nežinau, o vėlės reikės turbūt į turgų vest parduoti.

Nuostolis bet ką darysi. Va greitimam kaime girdėjau vyrai, bandėjo vėlės

Tai banditai nudobė sargą, paskui kitus paleidė vienom kelnem namo.

Nebūs savių, tai jie tada karvės pradės skers, vis geriau nebūdina.

Na, jie kiekauja įsane.

Prašau.

Gerai, ne tavo turtas.

Būtų tavo, tai aš raslėtum. Na, įk greičiau, įk.

Nestovėk čia.

Nebarkėtis jo taip.

Jis ir taip į savanorių sakė į feis.

Jis į savanorių?

O kaip jie čia taip užstoji, ką?

O kas žemė dirbs?

Kas tos savanoris šers, kas tos miestiečius šers?

Tai čia bus, jeigu visi savanoris išeisime.

Ko tai čia taip gyni, ką?

Beniai jis geresnis už mane?

Nebaigiat jau, kur jau plikas barnas už praną bus geresnis.

Ei, tu, valkata! Kadrai!

Daktara!

Gal jau ir kūlygą reikėtų?

Pavyzdžiui, nieko jam nepadėsit. Nelieskite.

Nežiniu, kuo jis įsirga. Gal moru?

Jis mylė?

Man rodos, iš Bado. Koks laikas.

Badas ne tik Vilniuje. Tu tose miestuose irgi.

Nesiuokam.

Na va, rodas jau ir atėjom.

Aš tada jodai kuriam laikui paliktų.

Pasivačiukit.

Gerai, aš tada pasivaikštinėsiu, kur atsinku.

Ar turi pripažintams tą metinį vaizdą geroką atbaidę mano upą vaikštynėm?

Na jo, gal... gal įsivaizdžių šiomis dienomis ir pakanka.

Bet vis tiek pasivaikščiukite, tik tuli nenuikite aš.

Tikrai labai greitai.

Atleisit, girmimuotis.

Mes pažįstame.

Na, dar dėja kol kas nepažįstame, bet štai aš turiu laišką.

O iš kur žinot, kas laiškas man, jeigu mes nepažįstame?

Na, mes turim daug bendrų pažįstamų, ponas Gyra, ir, na, esu įsmatęs iš tolo,

taip sakom.

A, jūs tas ponas, apie kurį man kalbėjo Malinauskas.

Malinauskas?

Neturiu garbėti pažinoti, pono. Apie mane turbūt pasakojo ponas Sasnauskas.

A, taip, suklydau, Sasnauskas.

Ačiū.

Tai čia suklydau įtarimai šnipų aplinkui daug.

Kągi prašome į vėdų? Puikiai suprantu, Matai. Ačiū.

Džiaugiuosi kiekvienu naujų žmogumi. Šiuo metu man teko labai svarbi užduotis

formuoti lietuvišką žvalgybą.

Vokiečiai labai rimtai susidomė mūsų veikla, todėl tarybos nariams. Reikia

apsaugos, nors tarybos vadovai ir prieš jėgos šruktūras.

Bet jūs kitos nuomonės? Reikia sveikti visiškai sklaptai.

Nes jei atrybos nariams kas nuošas atsitiks, neturėsim, kas tą

paskelbė.

Lėkite paklauką, o kas tie žmonės, kurie saugą atrybą?

Nepatikėsite, bet kol kas tik aš ir jūs.

Nelabai įkivaipę, ar ne?

Čia tik pati pradžia?

Iš tikrųjų viskas nėra tai blogai.

Turiu amenį dar keletą žmonių, su jais kalbėsiu vis vėliau.

Aš į Vilnių atvykau irgi nėrėmas. Turiu labai patikimą įmogų.

Džiaugiuosiu. Pagradu jūsų abiejų kandidatūras toip pat pritvarkyti ponui

Smetonai. Bet kol kalbėsimės, prašyčiau jūs palauti čia.

Prisėskite. Jūs nieko prieš.

Žinoma.

Labadiena.

Labadiena.

Kiek tam yra beigelis?

Beigelė kainuoja dešimt markių.

Dona, vilka markių.

Labadiena, panėlė Marksėlė. Gerą dieną.

O panulis gali žiūrėti ir uždyką.

Tik tai neustok, kai kį staliu apie kėjimą.

Pane, kai duokite man porą beigelį? Porą beigelį?

Kašau.

Ačiū. Ačiū.

Ačiū. Ačiū. Ačiū. Ačiū.

Ačiū. Ačiū.

Ačiū.

Ačiū. Tai sugalvo, kaip perkelti pasiraštymą čia.

Panele, tai negalima brautis. Vyksta pastarimas.

Neprivalau, kaip visus, kiekvieną nepažįstamą nurodimą.

Kad ten per trikšmas.

Aš juk pasakiau, vyksta... Ką čia dabar? Aš sakiau, panele, kad čia pastarimas,

bet jis nevyksta. Jis manęs neįleikia.

Vaikiturgo, užėkit vidu.

Štai vyras, apie kurį pasakoju.

Aš ką tik iš pana Basanavičiaus.

Jis sako, kad patinka su to skutiniu tekstu variantu. Puiku.

A, ir čia jums.

Kodėl tik vienas? Aš prašiau dviejų mums abiems.

Pamiršau.

Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo aktas buvo pasirašytas 1918 m.

vasario 16 -os vidudinį sostinėje Vilniuje. Draugijos nukentėjusiems nuo

šelkti patalpose.

kurios buvo įsikūrusios iš nuomotame kambaryje, vadinamose Štralių namuose,

dabar signatarų namai. Kad visai Lietuvai svarbus istorinis dokumentas

pasirašytas iš nuomotame kambaryje, buvo daugiau atsitiktinumas nei desningumas.

Tostinėje tuomet buvo šalta, miestui katastrofiškai truko ne tik maisto, bet

kūro, o Štralių namai buvo palyginti padoriai prižiūrimi ir gerai kūrenami.

Todėl Lietuvos taryba istoriniam posėdžiai pasirinko juos.

O neprastai šildomas lietuvių mokslo draugijos patalpas, kuriuose dažnai

pasidžiaudavo, ar vėjų perpučiama daktaro Jono Basanavičiaus būta, kurį

reikalui jis svetingai siūlė.

Gal pasiūlyt, brone, Lietuvą? Atveiktų su savo kepiniais, mes čia per savaitę

turčiais pasidarytume. Na juozai, nepergyvenkit.

Juk aš jūs pasikviečiau, tai mano pareigą jūs ir pavaišinti.

Dėl to, Basanavičiaus, man atrodo, aš turiu puikia idėja, kaip būtų galima jį

išviliotis namu.

Nagi. Aišku, planas gana paprastas, toks kaimietiškas, bet... Labą vakarą,

padėlė.

Čia jums.

Taip šiaip, laikai. Labai sunku gauti tikrai gerų.

Jūs įkaitin.

Kaip gražu.

Prašom.

Ačiū labai.

Labai, labai gražu.

Tikiuosi, panelė, pagėps mane šį vakarą ir išgers su manim šio raudono vynu.

Žinoma.

Už Jūs, panelė, prašom.

Už ką man tokios vaišės? Na ką jūs, kokios čia vaišės?

Tokie niekai... Va jeigu panelė man padėtų šiek tiek

truputėlį, tai dar netokių vaišių galima būtų žalaukti. Na kuo, aš paprastą

tarnaitį galėčiau padėti tokiam ponui kaip jūs. Na ką jūs,

kokiai čia jūs paprastą tarnaitį?

O taip kitko man teko jūs reagėti tokiu vyru draugijoje, kurie mane galbūt irgi

labai sudomintų.

Nepatinka man čia. Kodėl nepatinka?

Labai daili, panėlė?

Nepanėlė. Tas pakėtys kažkoks ilgusis, man atrodo.

Ko tai dėl to plano?

Krausykit, aptarkim planą, kur nors kitoj vietoj man čia netrauto saugu.

Tai sakote, Berlyna – gražiausias tamstas matytas miestas. Na, taip jau

kad žmogui gimtieji krašta yra patys gražiausia.

O aš dėja, niekada nesubūvusi ūsienyje.

O, panelė, jeigu tik man pagelbėtumėt, tai aš ne tik

Berlyną tamstai parodyčiau, bet ir daug kitų puikių ir man gerai žinomų vietų.

Dovanokit, ponia grafė.

Ar per daug liko?

Jau beveik vaikiau.

Betai, o atmatykis?

Aš kaip koks pakrūnių bandytėlis.

Tokiu malgas iš paties pono pats anavičių.

Betai, kaip kitaip, ponia grafė, mes tamstą daktarą iš namų išviliotum.

Nu bet vis tiek apajau barbarišką.

Ir radumą net nevadinkit juozai, jau mažkostas.

Gerai, kostai, už tai viskas.

Čia jis.

Labas, Lytas, daktarė.

Šalta pas jūs kaip šiaurės ašigali.

Puperkūnai. Dabar jau ir malkas reikės rakinti.

Viską vagia.

Matot, netrašalą sušalą.

Nevaiku čia.

Gerai, bus likimo ženklas, kad pasirašymą reikia pasmetoną perkelą.

Nepatinka man tai.

Nu, ką darysi?

Pasiušiu savo skalbėjas, kad praneštu.

Kitiems signatarams. Tik į gerą.

Pirklių rūmose lankosi daug žmonių, įtarimo nebus. O čia, kiek pastebėjau,

namas sekamas, pavojinga.

O jeigu namas sekamas, tai galim užsiekti iki pat,

einant pas metoną?

Mes per kitas duris išėksime, ten, kur malkas buvo sudėtas.

O iš kur jūs apie tas malkas ir tas duris žinot? Ponai, paskubėkim,

paskubėkim.

Juozai... Tu dėl viso piktą patylik dar čia, kartu nuo kartu prieki, pažiūrėk

pro langą, užuolaidę pataikyti, jeigu mano kadaktaras vis dar namė.

Gal po negalėtų mums valgyti duoti?

Tai, kad nelabai ką turim.

Gal duonos lašinių?

Sunku dabar vargščiams ūkininkam. Meloji, boba.

Taip aš ir patikėsiu, kad jūs vien tik duona ir lašiniai maitinate.

Nu nieko, mes neišdydus.

Pati surasim.

Tai sakai, varikščiai ūkininkai esat?

Mhm. O šitas kas?

Sunus.

Sunus.

O tu žinai, boba, kad šitas tavo sunus mano žmogu nušovė? Kad jis tai žmogu

žudikė? Negali būti! Mano sunus dieva tiki!

Dieva tiki? Jis gal dėginėsi?

O tu žinai, boba, kad jokio dievo nėra, yra tik tai dėl. Pasiagrinėk.

Klaus, vadėjau, maikas.

Šiūrėsiu, maikas.

Tas tavo mėž pas talia.

Pasigailės.

Išskart.

Ištami.

Tėta! Tėta!

Na štai, vis riba?

Tai kepurėlikį nusimtės tau.

Slėpti. Ryčiau.

Vėk pasgyrą.

Ponai, dėl Dievos.

Kodėl veržėtės iš šios gerbiamus namus? Ką, ponas, pat veikiai šios gerbiamus

namus? Gal atibagyti? Dėl tave vietoj nušaukti švainę?

Nė, ponas, negalima šiek šaudys sveti mūsų tarnus. Čia teitinė valstybė.

Paimkite į kartų su mumis.

Ema.

Tamsi vėl man keliaus togi.

Panele, niekur neįsit, kol viskas nebus baigta.

Aš atsulkana, aš nuo vakarų nieko nevalgyt. O man pati rodė, kad panele

pakankamai šokolado prisikimša.

Ilgams turėtų ištekti. Tams tai mano kasinį skaičiuoja, taip?

Neskaičiuoju. Tik pat mačiau, panele, labai tartinoja draugijoje. Ką jūs

saulėdžiate, ta? Šitą reikia, kuo greičiau. Nekar bėgit prieš tos

Žinai, labai aš vakar mačiau jos tartinu žmogum. Nėra laiko jūsų vaikų

žaidimams. Aktas, kuo greičiau, turi pasirodyti Vokietijos spaudoje, nes

į Lietuvoje spaudintą dokumentą rimtai neregus.

Kai tik pasirodys Vokietijų laikrošėse, atiduosim Lietuvos aidui lietuviš

Važiuosi vienas, kai kas nutiko.

su jau išspausdintu aktu, kaizerinė cenzūra konfiskavo. Pavyko įsaugoti vos

keliolika istorinio laikraščio egzempliorių, nepasitikint vietinę

administraciją, imtasi priemonių, kad istorinis dokumentas būtų tiesiogiai

nuveštas į Berliną ir paskleistas vokiečių, o per ją ir visos Europos

Iki 1940 m.

Birželį, sovietų įvykdytos Lietuvos okupacijos vasaro 16 -sios aktų

buvo saugomas Lietuvos prezidento kanceliarijoje. Tačiau antrojo

samyšyje šis dokumentas dingo ir iki šiol nerastas.

Mes pavėlavome.

Panele Marcele, mes pavėlavome.

Pagavome kažkokį tarną, kažkokį mužiką. Kodėl taip atsitiko?

Aš neturėjau jokių galimybių jūs perspėti, kad nebūtų nebesakantus

kitur.

Jie pakeitė vis tikimo vietą.

Jie pasirašė?

Ar jie pasirašė?

Taip. Aktas pasirašytas, ponius Straus.

Šalikusia.

Atleiskit, panera, martelė.

Reikia šiaip sutrukdyt, kad jis nepakliūtų į Europos spaudą.

Sprašytų tą žmogų, kurių turi perduoti aktą.

Galbūt aš pasakyčiau, kur jis gyvena.

Gal aš įduočiau jį vokiečiam.

Jeigu ponus trauksas įveikdys vieną mano prašymą.

Ir koks yra gitas prašymas, panele Martele?

Man atipodo iš tam solių krašte, iš tam vargo užkampė.

Aš pasakyčiau, kur jis gyvena, jeigu pona Štrausas pasimtų

mane kartu į Berliną.

Jeigu, panele Marcele, man įduosta kolaborantų pašintinė.

Tai jau rytoj, ryte atsibūs Berlinė.

Sutarta.

Jūs įtarimas kolaboracinė veikla, todėl sulaikomas.

Jūs neturite pagrindą.

Ponas Borecki, jūsgi pratinga žmogu. Elkitės pratingai.

Kągi? Viskas lygiai taip, kaip ir sakė panelė Marcelė.

Divąkį išdavikę.

Ponas Grafė, jūs kalbate kaip muzika.

Aš ir suimu. Už manį matai ir vežti Berliną šitą taip vadinamą Lietuvos

nepriklausomybę aktą. Lietuvos nepriklausomybė yra neišvengiamas

nepakeisit. Kaune šį kartą.

Suimkite jį.

Ar jūs kalinat?

Mūs išdaro.

Mūs išdaro.

Kur bejėlė daug daunui?

Marzelė? MARZELĖ!

Aš privalau pailsėti.

Taip, tai suprantama.

Pirmas kridis orlai visada didelis išbandys. Bet šiandien nustabūs oras.

Galėtume pasivaikščiot po Berlyno sodo.

Aprodysiu Aleksandr Platus.

Atleiskit, mielas.

Aš jūsų beveik nekirčiu.

Manau, visus guliu.

O,

čia, čia nuorlaidė.

Aš tokia sugrėta, aš privalau paliksėti.

Atleiskit, pasimatysime rytoj.

O, man lybė.

Jūs mane šiandien nuostabė dieną paliekat vienumoji.

Jūs mums tokia dėkinga, kad jūs ištraukėte man iš tos pašvinkusios

Aš neliksiu, kolink.

Neskubėkite, ponios draus.

Šiandien mums taip, kur oveliai laikyta.

Oveliai laikyta.

Oveliai laikyta.

Arba ta saldinta, o aš geriau be cukraus.

Atleisk ten akartą, sakėte, kad buvo nesaldi.

Na, neko.

Šiandien turku tokia diena, kai ir nesaldinta arba ta atrodo kaip su cukru.

O, sakykit, panelė iš 104 kambario jau pusryčiavo.

Panelė, kuriai solidėjote, netikėtai išvyko.

Kada? Dar vakar.

tiesiog iš jie pasvalčiasi ir negryžo?

Nesąvaino.

Negali būti.

Pane viršinike, užduotis įvykdyta. Lietuvos nepriklausomybės aktas perimta.

Jūs iš manęs tyčkaitės, štrausai.

Atleiskit, nesupratau.

Čia kas?

O čia kas? Kas čia?

Rytinėme laikai iš jais pausintas Lietuvos nepriklausomybės aktas.

Negali būti.

Tikras idiotas.

Ta mergina tikrai gyvatė.

Lietuvos nepriklausomybės akto tekstas 1918 m.

vasario 1822 d. buvo įspausdintas įvairiuose buketijos laikrašiuose. Kiek

apie jį pranešė Prancūzų, Belgų, Šveicarų, Britų, Rusų bei kai kurių kitų

Europos šalių spauda, kadangi vasario 19 d. Lietuvos aidų numerį.

Lietuvos visuomenėje sklydo sunkiai ir lietai. Daugiausiai išlūpų į lūpas,

atsirado ir įvairių nepagristų gandų, insinuacijų. Didžioji dalis Lietuvio

visuomenės apie Lietuvos tarybos istorinį sprendimą iš esmės sužinojo tik

1918 pavasarį vasaros pradžioje.

Ateisiu aš pavasaro prisekti

prie kiekvienų namų prie durų kiekvienų

Ateisiu aš pavasaro prisekti prie kiekvienų namų prie durų kiekvienų

Pradūrų kiek dienų, pušų ir šūnesą,

prutens naktį.