Original subtitles

FIZRUKAS 40 serija

Mamajau, permąsčiau gyvenimą.

-Noriu pradėt naują gyvenimą. -Jei reikia darbo, pasikalbėkim.

Ne. Jau nereikia. Svajojau pas tave grįžt, o dabar tarsi atlėgo.

Atėjau tau padėkot už 20 metų, kai mes kartu.

-Nebijok. Vabalo ten nėra. -Aš apie kitką.

Buvau tikras, kad seniai jį pardavei.

Aš? Čia ne šiaip žiedas. Juk čia gyvenimas, mūsų draugystė.

-Tų dalykų neparduodu. -Ačiū, Foma. Ačiū.

Kaip akmuo nusirito. Turiu tik su Sania išsiaiškint.

-Baigt temą, ir viskas. -Sania...

Kaip taip? Juk ji irgi ne maža. Negi nemato, kad Dimasas supuvęs.

-Šuva. Aš kaltas. -Tai aš kaltas. Reikalus tvarkiau, o dukrą apleidau.

Ne. Juk mano sūnėnas. Turiu atsakyt. Ir atsakysiu.

-O aš tėvas. Aš kaltas. -Taip. Abu apleidom Sanią. Ką daryt?

Nežinau, ką daryt. Viską bandžiau.

Ir tam grasinau, ir už Sanios Ameriką sumokėjau. Jokios naudos.

Ją spaust beprasmiška. Čia mūsų metodai neveikia.

Atseit per 18 metų nepastebėjau.

-O ką liepsi? Nieko nedaryt? -Daryk, bet nespausk.

Tema tokia. Pasikalbėsiu su ja.

Įdėsiu į makaulę šiokią tokią informaciją. Ji nekvaila.

-Pati sriubą išvirs. -Abejotinas planas.

Nesisiok. Tu man kaip brolis. Vadinasi, ji mano dukterėčia.

Už sako dukterėčią savo sūnėną...

Tiesiog tikėk manim. Dėl Sanios padarysiu viską.

Ačiū, Olegai.

Kur? Brangieji, patikėkit, puikiai jus suprantu. Bet truputį pakentėkit.

Greit visi eisim į banketą.

Tatjana Sanovna, tik norėjom atsigert vandens.

Žinom mes tą vandenį. Stok į vietą ir mėgaukis daina.

-5 minutes. -Kada visa tai baigsis?

Kaip tu? Normaliai? Gerai, kad tas neatsibruko. Nesugadino šventės.

Nieko jis nesugadintų. Ir šiaip turi teisę čia būt.

Kas per?.. Išvis tu šiandien kažkokia įtartina.

Negeri, neraudi. Negi atleisi jam?

-Na... -Išprotėjai?

Taniuša, aš keičiuosi. Tikrai. Prieš tave stovi naujas Foma.

Keiskis. Prašom.

Visi į valgyklą. Valio.

Banane, eikš.

-Kur Sania Mamajeva? Nematau. -Olegai Jevgenyčiau, kur buvot?

-Čia toks dalykas nutiko. -Koks?

Mergyt, labai pasisekė, kad mes susitikom kaip du laivai šį pavasarį.

Amūras į mane šovė turbūt iš Kalašo.

Širdis sušaudyta į skutus, skauda sielą.

Į mūsų meilę šimtus kartų kėsinosi, o man nusispjaut.

Išsitatuiruosiu tavo vardą. Negaliu be tavęs gyvent.

Variantas tik vienas - sujunkim mūsų širdis.

Jei tu pasiruošus, štai žiedas. Man reikia atsakymo. Sakyk, mergyt.

Taip ar ne. Sakyk, mergyt, taip ar ne.

Jei tu pasiruošus, štai žiedas. Man reikia atsakymo. Sakyk, mergyt.

Taip ar ne. Sakyk, mergyt, taip ar ne.

-Ką ji atsakė? -Aišku, taip, Olegai Jevgenyčiau.

-Kam dar ji reikalinga. -Kad tave... Kur ji dabar?

-Nežinau. Jie iškart dingo. -O kur Ūsorius?

Olegai Jevgenyčiau, išleistuvės.

-Visus metus tikėjimu ir tiesa gyvenau. -Gerai jau.

Ačiū už tarnybą, Banane.

Mano patarimas tau. Nori, kad nuskiltų, čiupk ausylą.

Valentinai... Ūsoriau... Nagi, spjauk. Sakau, spjauk.

-Kas čia? -Aktyvuota anglis.

Suicidas - ne man.

-Tik norėjau prisigert ir nieko neprisimint. Bet be pasekmių. -Spėsi.

Gana snarglius kramtyt. Einam gelbėt Sanios.

Nestosiu ant Sašos laimės kelio. Jos atminty noriu likt šviesia dėme.

Tu suskis, o ne šviesi dėmė. Teisingai, kad ji tave atstūmė.

Ar bent kartą kovojai dėl savo moters, už savo meilę, laimę?

-Tu ūsuotas snarglys, supratai? -Jūs teisus.

-Alio. -Alio. Psiche, skubus iškvietimas.

-Foma? -Brolyti, atleisk. Šiandien niekaip nepavyks.

Greit susiruošk ir eik padėt draugui.

Klausyk, Foma, o vaiko grobimas - ne per daug?

-Viskas dėl meilės. -Tai ne grobimas.

Tiesiog man reikia pasikalbėt su Sania. Ramioj aplinkoj.

Matai, kaip greit viskas vystosi.

Nespėsi nieko pasakyt, ir prasidės vestuvės Malinovkoj.

-Pasiruošęs, Klintai Ystvudai? -Aš visada pasiruošęs.

Pirmyn, sūneli.

Negi vienos merginos dviese neįkišim į mašiną?

Valia, ko atvažiavai? Kodėl ne išleistuvėse?

Tiesiog išvažiavai. Nespėjau su tavim pasikalbėt asmeniškai.

-Jei asmeniškai, žinoma. -Galima akis į akį?

-Negalima. -Dima, baik.

-Tiesiog pavyduliauju. -Valiai? Gal kvailas?

Turi minutę.

-Foma, kas per jaučių snukiai? -Bjaurybė iš Bataisko.

Viską apskaičiavo. Kvailiu apsimetinėjo.

Manau, kad dabar...

Aleksejau Aleksejyčiau, dar ilgai kaupsimės?

Pats laikas pasikalbėt.

Turbūt atrodau kaip ūsuotas snarglys.

-Bet ne dėl to nekovojau. -Ką?

Seniai buvau virtęs žvėrim.

Viskas.

Aleksandra, aš...

Laikykit juos!

Gaudyk.

Kartais įjunk galvą, Bataiske.

Paleisk mane!

Paliesk mane.

Alio. Mamajau, aplinkybės pasikeitė.

Sania... Ji nusprendė už jo tekėt. Teko veikt griežtai.

Kaip griežtai?

10 balų skalėj - maždaug 7. Bet šiaip planas nesikeičia.

Nuvešiu ją į nuošalią vietą.

Paslėpsiu ir imsiu aiškint, kad Dimanas - labai blogai.

-Atvažiuosiu su ja pasikalbėt. -Būtų neblogai.

Jei atvirai, mums pokalbis nelabai nusisekė.

Kur tu? Koks adresas?

20-as kilometras. Apleista stovykla "Pasaka".

-Supratau. Stovykla "Pasaka". Greit būsiu. Kaip Sania? -Normaliai.

Užsnūdo. Turbūt susupo. Atvažiuok.

Na, štai. Vaikų stovykla "Pasaka".

Foma pats vabaliuką padėjo, pats ir įkliuvo.

-Važiuojam. Turim aplenkt Mamajų. -O jei tai pasala?

Gal jis tyčia pasakė, kad patikėtume.

-Tuoj atvažiuos čia, o ten... -Bisus, plikas, pilkas vilkas.

Važiuojam, bailiuk pilkas zuikiuk.

Raktai...

Sania... Ką darai?

-Kur tuščiu baku? -Paleiskit.

-Tai pagrobimas. Jus pasodins. -Sania, koks pagrobimas?

-Čia tikrų tikriausias gelbėjimas. -Jei išgelbėjot, galiu eit?

Ne. Negali.

Tiesiog sėskim ir ramiai pasikalbėkim.

-Niekur su jumis neisiu. -Eime, Sania.

-Vėl? -Ramiai sėskim ir pasikalbėkim.

Kodėl ne? Kas su manim ne taip?

-Viskas dėl Mamajevos, ar ne? -Ne dėl Mamajevos. Viskas užkniso.

Išeinu. Kažkokia vaikų mokykla.

Viskas. Iki. Einu namo. Nusibodo.

-Ko ieškom? -Nieko. Klausyk, Sveta, ieškau Olego.

Noriu pasakyt, kad jam atleidau.

Vaikučiai... Atsargiau. Jums dar mokytis institute. Saša!

-Tatjana Sanovna, mes 10 metų slėpėm šią aistrą. -Tada atleiskit.

Sania, suprask. Dimasas bjaurybė.

-Jis pardavinėja narkotikus, su žmonėm nesiskaito. -Netikiu.

Suprask, jam reikia ne tavęs, o pinigų.

Atvirkščiai, jis dėl manęs atsisakė pinigų.

-Pats sakė? -Taip.

-Teisingai. Jis nori, kad patikėtum. -Dima mane myli. O jus tai siutina.

Nes pats negalit būt laimingas. Pavydit kitiems. Ilgai mane laikysit?

Kol suprasi, kad Dimasas visiškas bjaurybė.

Vadinasi, mes čia amžiams.

Nes Dima vienintelis, kuris mane myli ir kuriam aš reikalinga.

Ne, Sania. Tave tėvas myli.

Ir aš tave myliu. Mudu su tėčiu tave mylim.

Rėksiu, kol neužkimsiu. Gelbėkit!

Sania, paklausyk. Tokio amžiaus buvau toks kaip tu.

Irgi prieštaravau tėvui.

Tėvas sakydavo: "Olegai, mokykis. Stok į institutą. Muzikuok.

Neprasidėk su banditais." O aš "ne". Buvau užsispyręs.

Norėjau gražaus gyvenimo.

Džinsų, odinės striukės. Mergų su tom... timpom.

Iš principo. Jo pykčiui. Kvailys išėjau iš namų. Tiek priskaldžiau.

Tik dabar, 40 metų su viršum supratau, kad tėtis buvo teisus.

Jei būčiau jo paklausęs, dabar šitoj "Pasakoj" nesėdėtume, Sania.

Pasikalbėk su tėvu, Sania. Tiesiog pasikalbėk.

Kodėl jūs su savo tėvu nepasikalbat?

Aš pavėlavau, Sania.

-Gerai, pasikalbėsiu su juo. -Tėtis atvažiavo.

Ką šita čia daro? Sania, pažįsti tą bobą?

-Kokią bobą? Nieko nematau. -Šitą.

Eime, Sania. Pažiūrėsi.

-Šitą voverę pažįsti? -Neįsivaizduoju, kas ji.

Pionierių vadove! Išeik. Žinom, kur tu.

Paleisk merginą.

Sania, čia labai bloga moteris.

Jei ji bloga, o Dimasas su ja, vadinasi, jis irgi blogas.

-Supranti? -Keista logika.

Šiaip sau ji nieko nedaro.

Jei ji čia, vadinasi, jai to reikia asmeniškai. Mąstyk, Sania.

Kam asmeniškai tavęs reikia asmeniškai jai?

-Teisingai. Juk tu Mamajeva. -Taip. Kol kas.

-Jiems reikia Mamajaus, Sania. -Kuo čia dėtas Dima, vestuvės?

Kuo čia dėtas Dima, vestuvės?

Prisimink, Sania, jis apie pinigus ko nors klausė?

-Gal apie seifus, kodus, raktus? -Ne.

Mąstyk. Kam tu jiems reikalinga, jei nieko neturi?

-Šiaip neseniai tėtis viską užrašė man. -Taip.

Labai blogai. Moksliškai kalbant, subinė, Sania.

Jie nori, kad už jo ištekėtum. O paskui jie tave tikrai išrengs.

Reikia iš čia dingt. Pameni, už 5 km yra kelias.

Lėk pro duris, o aš nukreipsiu jų dėmesį.

-Ir iškart važiuoji namo pas Mamajų. Tiki manim? -Tikiu.

Nešaukit. Sania sėdi viduj.

Kalbėkit su manim. Aš viską sprendžiu.

-Dima, netikiu juo. -Sania... Kur eini, kvaile?

-Mergyt, kaip tu? Labai jaudinausi. -Sania, jis meluoja. Schema aiški.

Foma, kokią schemą?

Visiem aišku, kad norėjai atkeršyt savo buvusiam bosui.

-Pavogei jo merginą. Bet nieko neišėjo, susitaikyk. -Ką čia paistai?

Sanios neatiduosiu. Nori šaut, šauk.

Vis tiek kiekvienam iš jūsų gerklę dantimis ir vamzdžiu atversiu. Nagi.

Kokie rimti ketinimai. Gerai, vienas prie vieną.

Nudėsiu tave, o paskui tavo koviniai homikai man gerklę atvers.

Ne. Kam? Visi stovėkit ir nesikiškit.

-Nagi. -Kur klasta?

Niekur. Noriu tave sunaikint, sutrint,

kad pagaliau suvoktum, kad tu niekas - nulis.

-Ta prasme. -Nagi, mažyli.

Rankas man atrišai. Pirmas mušt nenorėjau.

-Sania! -Mažyli, kur eini? Dar nebaigiau.

Kas čia?

Kas čia?

-Čia muštynės. Sąžiningos. -Ačiū Dievui, atvažiavot.

Jis mane sumušė. Užpuolė bejėgę moterį. Visi patvirtins.

Taip ir buvo. Bėgom, bet nespėjom įsikišt.

-Ko ten dvoki, orakule? Jie stovėjo. -Jis pagrobė merginą.

Tiesiog bandžiau jį sustabdyt.

Mudu su Sania tiesiog ramiai kalbėjomės.

-Sania įrodys. Sania! -Jis mane išvežė ir surišo.

Pagrobė. Aš pagrindinis liudininkas.

-Pats nukentėjau. -Bjaurybe...

-Kapitone, nori mažas žvaigždes pakeist į didelę? -Ką?

Patikėsiu darbą. Šimtas procentų. Grynieji pinigai.

Ta bjaurybė pusei Maskvos pinigus išgrynina.

-Vartai didesni už Gazpromo. -Skyriuj papasakosi.

Palauk, drauge. Kol pasakosiu, ji verslo klase skris į Maljorką.

Pats tame dalyvavau. Turiu visas schemas. Kipras, šmipras.

Duosiu parodymus.

Lobašovai, moterį irgi imam. Įformink.

-Tai juokinga. -Įformink, Lobašovai.

Damute, ruoškitės. Važiuosim kartu.

-Ten išsiaiškinsim. -Gerai. Aiškinkimės.

Važiuojat paskui mane. Jums bus tik blogiau.

-Alio. -Alio. Saša, čia Tatjana Aleksandrovna.

Nerandu Olego Jevgenyčiaus.

-Gal žinai, kur jis. -Dabar jį išsiveža policija.

-Už ką? -Jis mane kaip ir pagrobė.

Sania, paskambink tėvui. Paskambink tėvui. Mamajui.

Olegas Jevgenyčius neskambina.

-Kaip manot, jis susidorojo. -Žinoma.

Juk čia Foma.

Foma... Juk Foma - kaip paukštis.

Jis mėgsta laisvę. Niekas jo nepalenks.

Foma visada ras išeitį.

Už Fomą.

Laukite tęsinio...

Subtitravo Gitana Kazlauskaitė www.sdimedia.com