Original subtitles

Foma, ne iš tokių dalykų išsisukdavom.

Svarbiausia - meluok iki galo. Užtikrintai. "Vaizdo įraše ne aš.

Montažas. Makaulė priklijuota. Tiesiog kovojom." Negi nepavyks?

Tania ne kvailė. Ir Lena ne kvailė.

Nepavyks kvadratu. Reikia bėgt. Išeitis viena.

Gal pas Vasilyčių?

Teisingai. Pas Vasilyčių.

Šeimininke! Priimk svečius.

-Kas tokie? -Nuo Sašos. Jis turėjo paskambint.

Turim porai mėnesių pasislėpt. Daugiausiai 2,5. Apie pinigus žinom.

Lempas išjunkit. Mašiną į daržinę.

-Patys į rūsį ir nesirodot. -Aišku. Eik.

Vasilyčius - gražu. Užkampis. Paukščiai negieda. Medžiai neauga.

Nei telegrafo, nei pašto.

Tegu Lena pamėgina man ten diską atsiųst. Tik su žvirbliais.

-Ten net žvirbliai neskraido. -Klausyk, Psiche, padėk.

Pagyvenk čia. Jei žmogelis nuo Lenos ateis su disku, tu patvarkysi.

-Žmogelį? -Diską.

Tinka.

FIZRUKAS 38 serija

-Pasakyk, kokia staigmena. Prašau. -Pamatysi.

Nepasakysi. Bent užsimink. Partizanas? Tada tave kankinsiu.

Aš rimtai. Pasakyk. Iš išleistuvių repeticijos pabėgau.

-Naktimis sėdim. Nieko nespėjam. -Apie tai ir staigmena, Taniuša.

Dirbam kaip arkliai.

-Pamaniau, ko nepabuvus mums dviese? Romantika. -Šaunu.

Ko taip spontaniškai?

-Net namo neužsukom. -Aš toks spontaniškas.

-Svajoju nustebint savo moterį. -Ji nustebus. O kas per vieta?

Normali vieta. Kaip Paustovskio. Pameni?

-Ką? -Tu, aš ir zuikiai.

Taip, tėti. Parskridai? Jau? Gerai, laukiu.

-Dima, kelkis. Skubiai turi išeit. -Taip. Dima čia. Aš irgi.

Stop. Palauk. O kur eit? Kodėl?

Tiesiog tuoj atvažiuos tėtis. O čia mes. Jis viską supras.

Klausyk, mergyt, gal čia momentas...

Na, atseit susipažint. Juk ne šiaip nuogi gulim. Mes mylim viens kitą.

-Viskas rimta. -Taip, bet...

-Aišku. Tu taip nemanai. -Tiesiog dabar netinkamas laikas.

Jis iš lėktuvo. Neišsimiegojęs. Sugalvosiu, kaip tą padaryt geriau.

Viskas. Jau bėk. Glaudės.

-Eina sau. Kas čia? -Čia tai užkampis.

Taniuša, prieš 20 metų čia troba ant vištos kojų stovėjo.

-Po beržu kakojom. -Kas čia?

Ko gąsdini? Vasilyčiau, čia tu?

Aš, aš... Nepažinai?

-Ko toks patenkintas gyvenimu? -O ko liūdėt?

Apsidairyk. Kokia gamta. Oras. Paukščiai gieda. Pušys.

Gamtai jokių pretenzijų. Kur kitas landšaftas?

-Kiek metų nesimatėm? -Gal 20.

Taigi. Pažiūrėk, kokį viešbutį per tą laiką pastatė.

Žmonės iš dviejų sostinių atvažiuoja pailsėt. Gražu.

-Čia labai miela. -Ačiū.

Ko anksčiau pas tave žmonės važiavo? Vienatvės.

-O dabar nors atgal sukis. -Rasim tau nuošalesnę vietelę.

-Prašom. -Žinot, nekreipkit į jį dėmesio. Tiesiog jis labai pavargo.

Visą naktį vairavo.

Laba diena, mielasis, brangusis Dmitrijau.

-Kaip įsišaknijimo Mamajevų šeimoj operacija? -Pagal planą.

-Su tėvu ji tave jau supažindino? -Neakivaizdžiai.

Daug jam apie mane pasakojo. Dabar ne geriausias momentas.

-Galvoja, kaip pasakyt, kad būtų 100 procentų. -Aišku.

-Vadinasi, Sašai gėda tave rodyt tėvui. -Ne. Baikit.

Jūs viską matot iš šalies. Aš tai viduj. Sanią kontroliuoju.

-Tai ir kontroliuok, kad ji tave supažindintų su tėvu. -Gerai.

-Galėjo įkurdint stikliniam name. Mes čia kaip ant delno. -Kaip gražu.

-Eime... -Nereikia. Neatidaryk.

Kas yra, Olegai?

-Kažko perkaitau. -Vis tiek čia nesėdėsim. Eime pasivaikščiot.

-Nereikia. -Olegai.

-Kam? -Kaip kam? Palauk.

-Juk ne pasivaikščiot atvažiavom. -Šiaip aš ne tokia.

Užtat aš tokia. Na, ponia pedagoge...

-Nereikia. -Kodėl?

Nereikia. Tegu skamba. Negi mums dviese blogai?

-Aš taip negaliu. Palauk. -Atsiliepsiu.

Palauk. Ką darai?

-Kas ten? -Niekas. Sveta.

-Pasikalbėsiu su ja. -Aš pats.

-Kodėl? -Tualete.

-Olegai... -Noriu sisiot. Norėjau nuo pas Pskovo.

Olegai, palauk.

Linkėjimai nuo Svetos. Rankos iš užpakalio... Tavo telefonas...

Čia nemokamas Wi-Fi. Ką darai?

-Nieko. -Man atsiuntė vaizdo įrašą.

-Nereikia. -Atsiuntė repeticijos vaizdo įrašą.

-Leisk pažiūrėt. -Nereikia.

-Olegai... Kas dedasi? -Nieko.

Tania, kas dedasi? Apmaudu, kad staigmena žlunga.

Kas tau brangiau: Sveta, skambučiai, telefonai, Wi-Fi ar aš?

Aišku, tu. Eikš.

Gerai. Atleidau. Kur sustojom?

Oleg...

-Viskas gerai? -Taip.

-Tikrai? -Sagutė kietai užsegta.

-Manai, aš akla? -Ne.

-Palauk. Kas dedasi? -Nieko.

-Nuo ko nors slepiamės? -Ne. Taip.

-Turi problemų? -Taip.

-Dėl senų reikalų? -Taip.

-Ilgai iki esmės kapstysimės. -Taip.

-Pasakok. -Tau ne paslaptis, kad buvau susijęs su kriminalu.

-Anksčiau. -Taip.

Nusprendžiau visiem laikam su tuo baigt. Dėl mūsų.

O nuo jų žmonių lengvai nepabėgsi. Vilkai.

Pamaniau, gal pasislėpt,

kol jie apie mane pamirš.

Olegai, kodėl iškart nesakei?

-Bijojau. -Negi nesuprasčiau?

Reikia pasislėpt, pasislėpsim. Svarbiausia, kad mes kartu.

Tu ir aš. Supranti?

Olegai... Padėt atsegt sagutę?

Ten jau viskas atsegta.

-Valia, ar žinai, kad dabar 9 ryto? -Taip, bet įvyko kai kas baisaus.

Ėmiau abejot dėl repertuaro. Man skubiai reikia tavo patarimo.

Gerai. Tiesa, tuoj atvažiuos tėtis. Bet jei skubu...

Žiūriu, ramiai išsiskyrei su Dima.

-Neprireikė nei draugo peties, nei ledų su pistacijom. -Skambink.

-Alio. -Sveika, Saša. Išsiskyriau su Aliona. Viskas. Dabar aš laisvas.

-Visas tavo. Kada susitinkam? -Tokia situacija...

-Aš nevisai išsiskyriau su Dima. -Kaip tai nevisai?

Visai neišsiskyriau. Tikrai bandžiau.

Jei čia buvo kerštas, tai kvaila. Sėkmės su Dima.

-Kaip suprantu... -Nieko neklausk. Skambink savo flamenką.

-Labas rytas, jaunuoliai. -Sveikas, tėti. Mes čia repetuojam.

-Čia Valia. Mano geriausias draugas. -Pagarba.

Suprantu, kad situacija dviprasmiška.

Bet aš tikrai repetuoju.

Ką gi, netrukdysiu. Ar ne?

Saša, su Dima neišsiskyrėt, nes jis neatėjo į susitikimą ar...

Repetuosi ar ne?

-Laba diena. -Sveiki.

-Kur nors kampe stalą. -Prašom.

-Olegai... Kas atsitiko? -Ne. Nieko, Taniuša.

Žiūriu, kas ką valgo, kad šviežesnio maisto užsisakytume.

-Kur mums? Taniuša, sėsk čia. -Ačiū.

O aš čia.

-Norit ko nors užsisakyt iškart? -Degtinės.

Olegai, nesijaudink. Čia mūsų niekas neras.

Einu nusipraust. Atsisėdau prie stalo nepraustu snukiu.

Sania, šituos radau mūsų vonioj. Kas čia?

Čia... Valios. Valia, kodėl palikai?

Nešioju juos prosenelio garbei. Jis buvo rusas ir tarnavo carui.

O 1917 metų atidarėt vienvaldystės žlugimo proga, ar ne?

-Patys pasistengėt ar kas padėjo? -Niekas nepadėjo.

-Valia išgėrė. Balsui. -Auksinis jūsų balsas, Valentinai. Repetuokit.

Aleksandra, ką tik suteršiau savo sąžiningą vardą.

Turiu teisę žinot smulkmenas.

-Kas tarp jūsų su Dima? -Nežinau, kaip tai nutiko.

Protu tarsi viską suprantu.

-Kai nėra šalia, aš jo nemyliu. O kai šalia, myliu. -Viskas aišku.

Čia NLP. Arba čigoniška hipnozė.

-Jis tavęs klausė apie auksą? -Ne.

Vadinasi, NLP. Pati apsisaugot negali.

Reikia stiprios asmenybės. Tai arba aš, arba tavo tėvas.

Siūlau pradėt nuo paprasto - nuo tavo tėvo.

Apie asmeninį gyvenimą su tėvu niekad nekalbėjau.

-Vadinasi, pati savo problemų išspręst negaliu. -O gali?

Valia...

Foma, kaip? Čia tau ne gatvė.

Taip. Vasilyčiau, kaip išplaukei?

-Dešimtam dešimtmety tavęs ieškojo "bratva" ir mentai. -Taip.

Bet kartą man tas lakstymas nusibodo.

Žinai, iki ko priėjo? Ėmė visur vaidentis pasalos.

Juk pas tave buvo talpykla. Pinigų - kaip pas kvailį blizgučių.

-Galėjai slapstytis amžiais. -Nuo savęs nepasislėpsi.

Spjoviau, pasidaviau mentam. Išėjau - laisvė. Daryk ką nori.

Gal vis dėlto geriau slapstytis? Iš pradžių sunku, o paskui įsijauti.

Čia kaip skaudamas dantis. Kasdien vis skaudžiau ir skaudžiau.

-Jį reikia išraut, ir baigta. -Teisingai.

Vadinasi, rausim.

-Olegai, gąsdini mane. -Taniuša, ne viską papasakojau.

-Riebų gabalą tiesos nuo tavęs nuslėpiau. -Kokios tiesos?

Pamaniau, kam tempt? Negalima. Reikia išraut kaip skaudamą dantį.

-Taniuša, pastaruoju metu dirbau vienai moteriai. -Kokiai?

Bjauriai, šlykščiai bobai. Bet nusprendžiau su ja baigt.

Norėjau baigt su praeitim. Bet ji nenorėjo manęs paleist.

-Ji sugalvojo baisų šantažą. -Kokį šantažą?

Arba grąžinu pinigus, o tai nerealu. Arba turiu ją...

-Išgirdau antrą variantą ir pasiutau. -Greičiau. Juk norėjai staigiai...

-Taniuša, aš ją... -Ką?

-Trenkiau. -Trenkei, ir viskas?

Smarkiai trenkiau. Tiesiog tvojau. Atsivedėjęs.

-Ir viskas? -Taip.

-O kur šantažas? Nesupratau. -Šantažas...

-Arba grąžinu pinigus... -Arba...

Turiu nužudyt žmogų. Peiliu.

Teisingai padarei. Šaunuolis.

Labai ačiū, kad papasakojai.

Sveiki, Viktorai Nikolajyčiau. Ramiai... Aš Dima. Dmitrijus.

-Jaunuoli, jei dėl darbo, tai į personalo skyrių. -Ne...

Aš Sašos draugas. Net daugiau nei draugas.

-Kiek daugiau? -Smarkiai daugiau. Neslėpsiu. Tarp mūsų viskas rimta.

Mes mylim viens kitą.

-Mes kaip ir pora. -Kodėl Saša nieko nesakė apie kaip ir vaikiną?

Ji gėdijasi. Juk žinot. Savaitgalį buvom Pitery.

O kai jūsų nėra, kartu gyvenam.

Štai kas, marškinėlių "Aš - rusas" savininke,

dar kartą namuose rasiu jūsų daiktus,

ir pamatysit mane kaip neinteligentišką žmogų.

Ko karščiuojatės? Aš perspektyvus. Jūs irgi neiškart turtuoliu tapot.

Turiu daugybę verslo idėjų. Repas. Kovos menų bazės. Druskos voniai.

Man jūs vis labiau nepatinkat.

Atvažiavau su rimtais ketinimais. Laukiu palaikymo.

Aš toks teisingas. Su tėvo palaiminimu. Ko pykstatės su žentu?

Mes su jūsų dukra viskas - vinys įkaltos, gelžbetonis.

Tokius kaip tu matau kiaurai. Sunku ką nors įteigt, bet nieko.

Nieko, tuoj pamėginsim. Liftu nusileisiu į tavo aukštą.

Ir tau aiškia kalba pabandysiu paaiškint. Žiūrėk.

Išnyk, išsigimėli. Peršausiu makaulę. Supratai?

Visą naktį mąsčiau. Variantų nėra. Čia geriausias planas.

Vis tiek nesuprantu, kam skirtis, ir koks planas?

-Juk pasitiki manim. -Pasitikiu.

Tai gerai. Reikia padaryt taip, kad teta negalėtų manęs spaust per tave.

Suvaidinsiu spektaklį. Atseit mums finišas. Su pasekmėm.

Išsikraustei pas Svetą, nes mes nebebendraujam.

Viską išspręsiu, ir mums vėl "Erškėčių paukščiai".

-Jaudinuosi dėl tavęs. -Nesijaudink.

Ji prieš mane kozirių neturi. Myliu tave. Na, šokam į ratus.

-Tania? -Sveika.

-O tu ko? -Išsiskyrėm su Olegu.

Tikrai? Luktelk. Liova, greit apsirenk. Užeik.

-Tėti, turi laiko. Man reikia su tavim pasikalbėt. -Aš pirmas.

-Štai tau mano dovana išleistuvėms. -Kas čia?

Režisūros kursai Los Andžele. Prasideda liepą. Trunka 3 metus.

-Išnuomosim tau ten butą. -Tikrai? Ačiū, tėtuk. Super.

-Juk apie tai svajojai, ar ne? -Taip laiku, tėtuk.

-Na, baigiu mokyklą, reikia stot į institutą. -Atspėjau?

-Juk tavęs čia niekas nelaiko, ar ne? -Visiškai niekas.

-O kodėl staiga? -Kas?

Juk norėjai, kad mokyčiausi finansus.

Žinai, turėjau vaikystėj svajonę.

Norėjau medinio arkliuko, o tėvai negalėjo nupirkt.

Užaugau, užsidirbau pinigų ir nusipirkau medinį arkliuką.

Ir atsisėdau ant jo. Keliai tiesiog sulindo į ausis.

Pamaniau, kad svajonės turi išsipildyt laiku, ar ne?

-Tu geriausias. Myliu tave. -Ir aš tave myliu.

Bjaurybės. Nekenčiu jūsų. Sugriovei man gyvenimą, gudriasnuke vovere.

Taniuša dėl tavo laiško išėjo, paliko mane.

Mano mergytė... Nekenčiu tavęs.

Sugriovei man gyvenimą. Ko? Bjaurybės. Nekenčiu jūsų.

Aktorius... "Finita la comedia". Voverė patikėjo.

Dėl tavęs "Oskaras" verkia.

-O ką Taniucha? -Ji namie laukia. Švęsim.

Nepriklausomybės dieną, brolau. Iki.

Tikrai juo patikėjau. Įsimylėjau iki ausų.

Patikėkit, nežinojau, kad jis turi kitą. Jis žadėjo mane vest.

-Sakė, kad mane myli. Įkalbėjo su juo permiegot. -Kas čia?

-Tania, neklausyk jos. Ji kvailė. -Abi kvailės, kad tavim patikėjom.

Taniuša, viskas ne taip. Sakiau tau tiesą. Beveik.

Pažiūrėk. Iš veido matosi, kad man nemalonu. Tania...

Tania, sakau tau tiesą. Dulkinausi su ja dėl mūsų su tavim.

Tania, prašau... Taniuša... Pasilik.

Neišeik. Išsiaiškinkim. Tania!

Manei, patikėsiu spektakliu? Tu prastas aktorius. Netikiu.

Ką? Nori man trenkt? Trenk.

Kad bent dalis melo, kurį sakei tai mielai merginai, taptų tiesa.

Prisimint šią akimirką. Dabar tikrai sugrioviau tau gyvenimą.

Mes atsiskaitėm. Iki.

Subtitravo Gitana Kazlauskaitė www.sdimedia.com.