Original subtitles

"Taniuša išeik pasikalbėt."

Po "Taniuša" kablelis.

-Liova, eik su juo pasikalbėt. -Pamėginsiu dar kartą.

Ne, Liova. Sėdėk. Nueisiu ir šimtąjį kartą jam paaiškinsiu.

-Ką daryt, jei jis nesupranta iš pirmo karto? -Elektros šoką duot?

-Čia aš kvepiu visam kiemely. -Sveikas. Olegai...

Čia ne tau. Svetai. Už kantrybę.

Klausyk, juk sakiau, kad noriu tik darbinių santykių. Ir tai minimalūs.

Aišku. Ne kvailys. Aš kitu klausimu.

Tau ne gėda gyvent su jaunavedžiais? Trukdai jiems.

Iš Liovos glaudžių tuoj dūmai ims verstis.

-Jei trukdyčiau, jie man pasakytų. -Nepasakytų. Jie inteligentai.

Tai aš tiesą į akis rėžiu. Taip ir taip. Tania, kraustykis pas mane.

-Olegai, varai kaip traukinys. Tavęs nesustabdysi. -Be kvailysčių.

-Be jokio sekso. Tiesiog kaimyniškai. -Jau ieškau buto.

Nereikia man padėt.

Atstok arba policijai pranešiu, kad mane persekioji.

Man teks pasiaiškint. "Piliečiai policininkai, ji man labai patinka."

FIZRUKAS 26 serija

-Dimasai, pinigų turi? Dimasai! -Nerėk.

Vis tiek jis kol kas ta ausim negirdi. Nubaudžiau.

-Psiche, tada paskolink man pinigų. -Labas.

Atrodo, šį klausimą baigėm, Foma.

Noriu netoliese išnuomot Taniuchai butą.

Porąkart nuvažiuosiu arbatos, pavešiu. Šį tą...

-Žiūrėk, ir atsikraustys pas mane. -Pinigų nėra.

Įmečiau juos į neliečiamą sąskaitą, kad Marina nepaimtų.

-Padėkok giminaičiui. -Dimasai... Kaip variantai?

6 variantai, dėde Foma. Kiečiausias tiesiog šitam name.

-Normaliai. Gražuolis. -70 gabalų.

-Kiek? -Pradėk nuo pigiausio.

-Už dviejų namų už 30. -Super.

Bet ten pirmas ir paskutinis mėnesiai. Plius agentūriniai.

-Reikia maždaug 90. -Parašyta 30. Už tiek ir imsim.

Pameni, kai pirkau "Geliką"? Vaikinai parašė, kad galima derėtis.

Viskas. Susiderėjau nemokamai.

-Ką darot? -Nusprendėm pavaryt.

7 ryto?

Ma, ko pradedi? Negi dėl muštynių?

-Juk įrodžiau, kad tai ne mūsų karas. -Ne dėl muštynių. Ne. Dėl muštynių.

Gyvenat čia, kiaulinat, o užtart manęs negalit.

Vis dėlto tu sisteminė. Teisingai. Gyvena ant visko gatavo.

-Nori, kad išsinešdintume? -Noriu.

Ne. Saviškių mes nemetam.

Ištrauksiu tave iš vartotojiškos visuomenės.

-Labas rytas. -Tėti, ką čia darai?

-Aš? Ką jie čia daro? -Šiaip jie mano draugai. Ir jie čia gyvena.

O tu tas, kuris išplovė jai smegenis?

Dima, Serioža, užeikit trumpam.

Ramiai. Aš pats. Mylėkit, o ne kariaukit.

Žinai, kiek ji kainuoja? Bukagalvis.

-Purvas, dvokas. Prarūkyta. Gal čia buvo viešnamis? -Ne.

-Pirmąkart nuomojamas. Toks šeimininkų remontas. -Matau.

Turbūt visas pulkas po savim darė.

Gerai. Kiek sakei? 30? Štai 27. Beveik 27, ir viskas.

Nekreipiu dėmesio į nieką. Normaliai, ar ne?

-Dar pinigai už paskutinį mėnesį. -Ką? Už paskutinį? Palauk.

Už paskutinį mėnesį? Čia pasitikėjimo klausimas.

-Nepasitiki manim? -Pasitikiu. O jei pridarysit žalos? Čia apsidraudimui.

Kaip galima pridaryt žalos "sužalotam" butui?

-Na, su šeimininku galima sutart. -Galima.

-Dar agentūrai 100 procentų. -Kokiai agentūrai?

Juos ima už darbą. Suradai klientą? Ne.

Klientas tave surado. Duok man agentūrinius 100 proc.

Na. Gerai, nurimk. Atleidau. Duok raktus.

-Klausykit, dar sutartis. -Kokia sutartis?

Delnais sukirtom. Manyk, kad sandėris įvyko. Šaunuolis.

Imk pinigus. Nesikuklink. Sutartį pats pasirašyk arba kryželį nupiešk.

Kas dedasi? Atvažiavo, sukėlė skandalą, draugus sumušė.

-Pirma. Sveika, dukra. -Sveikas.

Antra. Aišku, stebiuosi, kaip atrodai.

Reikia dažniau būt namie. Normaliai ir be tavęs gyvenau. Ko atsibrukai?

Na, čia mano namai.

-Nenoriu, kad čia visokios beždžionės gyventų. -Tikrai?

-Tai ko čia gyvena tavo Kristina? -Išsiskyrėm. Daugiau jos nepamatysi.

Sania, tikrai labai pasiilgau. Mečiau visus reikalus. Atvažiavau pas tave.

Atleisk. Ir aš pasiilgau. Juk taip tave myliu, tėtuk.

-Norėjai, kad taip reaguočiau? -Suprantu, mūsų santykiai neidealūs.

-Nejaugi? -Bent pamėginkim susitaikyt.

Suteik man šansą. Tik vieną dieną.

Gerai. Nori žinot, kaip gyvenu? Puiku. Tada lauk.

-Alio. -Sakyk: "Taip, Bodiaginai".

-Taip, Bodiaginai. -Liova, skambinu su pasiūlymu iškeldint jūsų bendriką.

Įsidėmėk. Turi draugą Dimą, kuris turi butą Taniai. Supratai?

-Taip, Bodiaginai. -Susisieksi, Taniucha išsikraustys.

Ir vėl su Sveta galėsit žaist nuogas gaudynes.

-Iš kur žinot, Bodiaginai? -Teisingai. Bodiaginas.

Telefoną atsiųsiu žinute.

-Kas per skuduras? -Imperijos vėliava. Rusijos šlovė.

Tavo telefonas toks pat, imperatoriau?

Diktuok.

-Tikiuosi, tai viskas? -Beveik. Dar bandana.

Bandana. Klausyk, visada svajojau apie tokį įvaizdį.

-Iš kur visa tai turi? -Jie mano vaikino. Nakvojo čia.

-Vienas iš jų tavo vaikinas? -Ne. Nematei jo.

-Pas mane daug kas nakvojo. -Aha.

-Kokios nors problemos? -Ne, ne... Jokių.

Puiku. Tada eime. Susipažinsi su mano draugais.

Dar kartą. Ir atsiprašysi.

Štai... stalas. Grindys su kilimu.

Tapetai. Jungiklis.

Dmitrijau, o miegamajam pusantrinė ar dvigulė lova?

-O ką čia kalbėt? Eime pažiūrėt. -Taip. Eime. Kur?

-Su tuo draugu susipažinai konferencijoj? -Konferencijoj.

Chemijos. Juk aš chemikas. Retų žemės metalų romantika.

Susitikom. Žodis po žodžio. Yra butas. O pas mus Tania.

Mums bus geriau, rudoji.

Puiku. Žinot, Dmitrijau, butas man labai patinka.

-Bet čia Frunzės krantinė. Turbūt labai brangu. -Ne. Be agentūrinių.

Pirmą mėnesį nemokamai, nes nuo draugo, broliuko.

-10 000 su komunaliniais. -Kiek?

-Na, 5-6 tūkstančiai. -Dabar aš įsitikinus, kad čia kažkokia klasta.

-Jums nereikia pinigų? -Dabar man buto išvis nereikia.

Pagal kazokų liniją

išvažiuoju į sporto stovyklą Rostove iki rudens, jei atvirai.

-Chemikas kazokas? -Juk turi jiems kur nors sektis. Dmitrijau, sutinku.

Žinot, padarysiu čia remontą, o iki rudens ką nors susirasiu.

Viskas. Sutarėm. Štai raktai. Visi klausimai asmeniškai. Iki, bro.

Mama, ko jį čia atsivedei?

-Juk čia laisva nuo buržuazinių elementų zona. -Jis nori atsiprašyt.

-Yra ko išgert? -Juk negeri.

-Geriu. Tiesiog tu nematei. -Yra alaus. Bet jis užvakarykštis.

Tai, ko reikia.

Na, tėti, visi įdėmiai klausom.

Džentelmenai, ryte įvyko toks lengvas nesusipratimas, ar ne?

Suprantama. Grįžtu namo, o mano dukros miegamajam kažkokie...

man nepažįstami jaunuoliai. Logiška, kad nesusivaldžiau.

Taigi Saša patarė...

Kaip atsiprašymą jums nupirkt kebabų. Prašom.

Aš kadaise parašiau: Pinigai - kaip jūros vanduo.

Kuo daugiau geri, tuo labiau troškina.

Gerai cituojam Šopenhauerį. Jūs man vis labiau patinkat.

Pagrokim tėčiui. "Auksinius žaislus".

-Galiu padainuot? -Dainuok. Tavo tekstas. Palauk. Tu dainuoji?

Šalti, šlykštūs šliužai. Savus vaikus iškeitėt į darbą.

Maudydamiesi sėkmėj atsipirkot žaislais iš pinigų.

Sveta, labai ačiū, kad padėjai persivežt daiktus.

Kitus pasiimsiu ryt. Taip, po rajoną pasivaikščiojau. Produktų nusipirkau.

Taigi ryt laukiu.

Nesupratau.

-Laba diena. -Laba.

Atsiprašau, nenoriu jūsų įžeist, bet... Kas tu?

Ir aš atsiprašau, bet noriu paklaust to paties.

Aš Gabekas. Čia mano brolis Gadžis. Mes čia gyvenam.

Labai malonu. Tatjana. Ir aš čia gyvenu.

-Atleiskit, moteriške. Kažką painiojat. -Nesupainiojau.

-Štai raktas. Jis tinka. -Leisk pažiūrėt. Galima?

Gadži, čia raktas, kurį vakar pametei? Iš kur jis pas tave?

Viskas paprasta. Jį man davė Dmitrijus.

Jis savininkas ir Levo Romanyčiaus draugas, o jis mano draugės vyras.

-Kažkaip taip. -Labai keista jūsų schema.

Mes tikri šio buto savininkai. Turim dokumentus. Kadastro išrašą.

-Komunalinės sąskaitos. Palauk. Bandai mane išdurt? -Aš?

-Taip. -Palaukit. Čia... Palaukit.

-Paskambinsiu Dmitrijui, ir viską išsiaiškinsim. -Gerai, skambink.

-Dėde Foma, skambina jūsų Tatjana. -Atsiliepk. Įjunk garsą.

-Alio. -Dmitrijau, čia Tatjana.

Čia tokia keista situacija.

Grįžtu namo, o čia 2 vyrai tvirtina, kad jie buto savininkai.

-Dmitrijau... -Tegu jiems duoda telefoną.

Duokit jiems telefoną.

-Su jumis nori pasikalbėt. -Prašom.

-Alio. -Vaikinai, kad per pokštas?

Ten mano moters butas. Pats šiandien išnuomojau.

Turiu omeny butą.

Jei dagestaniečiai, iškart pokštauja?

Butą su broliu pirkom prieš 5 m. Kaimynai pažįsta. Gali patvirtint.

Gerai. Sąžiningi vaikinai.

-Atiduokit jai telefoną. -Taip. Prašom.

-Dmitrijau, nieko nesuprantu. -Sakyk, kad pasivaikščiotų. Išsiaiškinsim.

Tatjana, nesijaudinkit. Valandėlę pasivaikščiokit.

-Mes Išsiaiškinsim. -Kaip išsiaiškinsit? Kas tie "mes"?

Junk.

-Aišku. -Palaukit. Čia kažkoks nesusipratimas.

-Tik pasiimsiu daiktus, ir viskas. -Kokius daiktus? Čia mūsų butas.

-Išsiaiškink su ja. -Iki.

Palaukit.

Nieko sau. Maustytoją sumovė.

Foma, kaip neperkandai juodojo nuomotojo? Juk schema atidirbta.

-Ar nors kokios sutarties paprašei? -Ko čia konstatuoji konstataciją?

Svarbiausia - grąžint Taniuchai butą.

Gal tuos juoduosius nuomotojus apdirbsim, ir viskas.

-Vaikinukas gerai sako. -Nuomotojas neatsiliepia. Bjaurybė.

-Aš pasiruošęs. -Skambink nuomotojui iš savo telefono.

Sakyk, kad nori išsinuomot butą. Ten jį priimsim. Susipažinsim visi.

-Na, kaip? -Super, Sania. Tu visai kaip aš, dukra.

Tavo metų maždaug tokius konceptualius tekstus ir rašinėjau.

-Tu? -Ko stebiesi? Turėjau grupę. Kaip ji? "Gaivus vėjas".

Repetavom tokiuose gyvatynuose, blogesniuose už jūsų. Duok gitarą.

Šimtą metų nelaikiau gitaros.

Ko stovit? Sėskit.

Padovanosiu tau vienai, savo brangiai mergytei...

meilę.

Te ji tave sužeidžia, ir dega tavo sieloj...

ugnis.

Šildo svarbiausi žodžiai gyvenime.

Atleisk,

kad nesužinojau, kaip suprast tavo skausmą,

nes labai daug praleidau.

-Černyšova, negi negirdėjot apie juoduosius nuomotojus? -Ne.

Juk banali schema. Nuomotojas išnuomoja butą.

Paskui jo bendrai apsimeta buto šeimininkais, ir viskas.

Jūsų pinigėliai prapuolė. Ir taip ratu. Serialų nežiūrit?

-Kažkaip ne. -Be reikalo. Ten visos schemos pavaizduotos.

-Labai naudinga. -Gerai. Kada nors pažiūrėsiu.

-Dabar darykit ką nors. Prašau. -O ką čia padarysim?

-Bent sutartį turit? -Ne. Juk per pažįstamą.

Černyšova, palikit prašymą. Bet patikėkit, žlugęs reikalas.

Savo daiktus galit pamiršt.

Vyručiai, aš niekuo dėtas. Aš tiesiog aplinkybių auka.

Tai Gadžis ir Agabekas. Čia jų butas.

Aš tik ieškau mulkių. O pinigus ir daiktus pasiima jie.

-Ką pavadinai mulkiu? Trenksiu jam. -Anksti, Psiche.

Skambink kalniečiam. Sakyk, kad mulkiai jau čia.

Reikia pasiimt daiktus ir padaryt išvadas.

-Laužkit, Germanai Kuzmičiau. -Galima?

Ko taip ilgai bebrai krapštosi?

Sveiki.

-Olegai? -Sveikos, nusivylusios namų šeimininkės. Ką čia darot?

Moteriškės, padėkit.

-Dmitrijus? -Juk čia tavo draugas iš konferencijos. Chemikas kazokas.

-Dėde Foma, ką daryt? Pasakot? -Vadinasi, dėdė?

Snapus užčiaupkit. Tyliai. Padėtis aiški.

Tuoj juos pasitiksim. 10 000 iš jų išlupsim ir važiuosim pavalgyt.

-Ką žadi daryt? -Taniuša, prašau tyliai.

Tu mane siutini! Nieko nesupranti, Olegai?!

-Ko įjungei šviesoforą? Ko su manim į Maskvą važiavai? -Tyliau, žąsys.

Liova.

Gulk.

-Sveiki! -Visiem stot!

-Tyliau... -Ramiai, feldmaršale.

Visi savi, įstatymus gerbiantys piliečiai.

-Išskyrus tą prie radiatoriaus. -Černyšova, ką čia darai?

-Tik atėjau pasiimt daiktų. -Išsiaiškinsim.

-Kas buto savininkas? -Paaiškinsiu.

Kapitone, žinai ką. Negadink malonumo.

Išjunk šviesą ir sėsk su visais. Tuoj viskas bus.

Kas dedasi? Nesupratau.

-Sveiki. -Foma!

-Koks skirtumas, kas pasakys? -Visiem stot!

Mažyli, visi stovi.

-Dar kartą. -Kartoju. Čia mūsų butas, gerbiamieji.

Ko pliauški, raganosi? Nuomotojas išdavė schemą.

-Nesakiau. Jie mane kankino. -Atėjom tik pasiimt daiktų.

-Jokių daiktų neėmėm. -Ko klausot? Jie juodi. Viskas aišku.

-Čia mūsų butas. Suprantat? Neturit įrodymų. -Tuoj turėsim.

-Tyliau. -Ką "tyliau"? Trečią valandą tą patį pliauškiam.

Ir ežiui aišku, kad čia maustytojai. Šitas irgi. Šuva.

Čia normalūs, gerbiami žmonės. Juk ežiui aišku.

Kas čia buvo? Kad jus kur... Karininkai, pirmyn.

Tėti, gal nupirkt motociklą? Tau tiks.

Įsivaizduoji, kaip su juo varysiu į direktorių posėdį?

-Klausyk, gal persirenkim ir lėkim pasėdėt kokioj geroj vietoj. -Gerai.

Tėti, atleisk už šiandien.

Iš tikro džiaugiuosi, kad jie išsikraustė, o tu grįžai.

Dukra, šiandien buvo turbūt geriausia diena pastaruoju metu. Aš tave myliu.

Ir aš tave.

Sania, ryt turėsiu trumpam išvažiuot.

-Reikia, kad pasirašytum kai kuriuos dokumentus. -Aišku.

-Todėl buvai toks sukalbamas. -Saša, tai labai svarbūs dokumentai.

Nes de jure tampi savininke visko, ką turiu.

-Kam? -Tam.

Noriu, kad suprastum, jog viską darau dėl tavęs.

-Ieškosim jų. Jaunas persigando. -Gerai. Viskas.

Iki.

-Olegai... -Taniuša, pradėsiu aš. Juk supranti, iš kur kojos dygsta.

-Kad tu man ne svetima. -Ne, Olegai. Svetima.

-Ką daryt, kad nuo manęs atstotum? -Nieko. Vis tiek neatstosiu.

Vis tiek atvažiuosiu tavęs užstot.

Gali prikeverzot dėl manęs skundų, kol mentai neišvažiavo.

-Galiu tau pasiūlyt tik bendravimą. -Gerai. Bendraukim. Bet ne čia.

-Kur nors restorane. -Ne.

-Bendrausim tik kaip bičiuliai. -Gerai.

-Arba taip, arba niekaip. -Bičiulis Foma.

Subtitravo Gitana Kazlauskaitė www.sdimedia.com